Aš ištekėjau, kai man buvo 18 metų. Mano vyras buvo 20 metų vyresnis už mane. Mane jis traukė, nes buvau tarsi akmeninė siena už jo. Po metų susilaukėme dukros, o vėliau sūnaus. Vyras mane visur palaikė. Su jo pagalba atsistojau ant kojų ir baigiau koledžą. Tačiau kai jauniausiam sūnui buvo treji, jis susikrovė daiktus ir visiems laikams dingo iš mūsų gyvenimo.
Ilgai verkiau, nes tiesiog neįsivaizdavau, kaip išgyventi vienai su dviem vaikais. Neturėjau pagalbininkų, todėl negalėjau dirbti. Alimentai maži, kaip galėjau iš jų išgyventi? Na, stengiausi kaip galėdama, o paskui sūnui davė vietą darželyje, o aš ėjau į darbą. Tuomet ir pasirodė mano vyras. Jis ėmė prašyti atleidimo ir norėjo grįžti į šeimą. Bet aš jam pasakiau:
– Mes išmokome gyventi be tavęs. Tu nė karto nepagalvojai apie vaikus. O dabar atsiprašinėji? Eik šalin ir negrįžk į mūsų gyvenimą.
Po mėnesio jis padavė mane į teismą, tikėdamasis susigrąžinti vaikus. Žinoma, jis žaidė teismą, vaikai liko su manimi.
Po šešių mėnesių sužinojau, kodėl mano vyras norėjo susitaikyti – jo tėvas sudarė testamentą mūsų vaikams. Deja, ir aha. Jis liko su sudaužytu lovyte. Dabar visa tai jau praeityje, bet aš vis dar prisimenu, ką reiškė dalytis duonos kąsniu ir savaitėmis badauti dėl savo vaikų.
