Mano sutuoktinis užaugo laimingoje, mylinčioje tėvų šeimoje. Tačiau kai tėvui buvo 57 metai, deja, mirė šeimos motina. Žinoma, mano uošviui buvo sunku išgyventi kažką panašaus. Todėl nusprendėme, kad parduosime jo butą, padalysime jį mūsų šeimai ir mano brolio šeimai, o patėvį pasiimsime pas save, kol jis ateis į protą. Taip ir buvo padaryta.
Maniau, kad pusmetis, taip, ir mano uošvis nusipirks savo būstą ir gyvens atskirai, bet ne. Jam čia labai patiko. Už komunalines paslaugas ir maisto produktus jis mums neduoda jokių pinigų. Aš gaminu maistą, skalbiu jo drabužius, valau jo kambarį. Jis eina tik į darbą. Koks gyvenimas, sanatorija.
Taip jis pas mus išbuvo 11 metų. O paskui jis pradėjo mus mokyti, ką ir kaip reikia daryti visą laiką. Tada nusprendėme nupirkti jam namą netoli miesto ir leisti įsikelti. Jis aukštas, sveikas vyras, gali gyventi savarankiškai.
Nupirkome jam namą ir padarėme viską, ko reikia, kad galėtų jame gyventi. Mano uošvis pradėjo kurti istorijas apie savo širdies skausmus ir kitus dalykus. Apskritai bet kokiu būdu, kad tik pasiliktų pas mus. Bet man nereikia tokių svarstymų. Aš esu pavargęs.
