Mano uošvė visada laižo savo mylimą dukrą. Ji negali susitvarkyti savo gyvenimo. Motina jai nuolat padeda, o dabar reikalauja, kad aš ir mano vyras darytume tą patį.
Mano vyro jaunesniosios sesers vardas Kristina. Visa šeima mano, kad ji yra nelaimingiausias žmogus visame pasaulyje. Taip, Kristina vis dar vieniša. Vienas partneris ją paliko, kai ji pastojo. Kitas buvo su ja šešis mėnesius, o kai reikėjo susituokti, pabėgo. Prisimenu bent penkis tokius žmones.
Mes susituokę jau trejus metus. Mūsų sūnui dveji. Mokame hipoteką. Kai buvau motinystės atostogose, vyras visus pinigus uždirbdavo pats. Šiek tiek padėjo mano tėvai. Mano vyro mama nedavė nė cento, tik maitino mus pasakojimais apie vargšę Kristiną ir užsiminė, kad ir mes galėtume padėti.
Ir tai nepaisant to, kad Kristina turi nuosavą butą, kurį padovanojo jos uošvė.
– Ji nenorėjo gyventi su manimi, bet tai teisinga. Ji jauna, jai reikia susikurti savo gyvenimą. Negalima vesti sužadėtinių pas savo mamą, – sakė mama vyrui.
Buvo labai keista išgirsti tokį dalyką. Kai pasakėme, kad ketiname imti paskolą, ji pažvelgė į mus ir pasakė, kad tai nesąmonė.
– Jums reikėjo gyventi su manimi. Tai vieno kambario butas. Jūs išleisite tiek pinigų, tai košmaras, štai ką išgirdome.
– Niekas nenorėjo mums duoti buto. Turėsime kaip nors susitvarkyti, – tuomet juokavo Edikas.
Mano uošvė įsižeidė dėl jo žodžių, bet nieko nesakė.
Mums tikrai nereikėjo, kad ji mums padėtų. Viską susitvarkėme patys. Kai sūnui buvo metai, mano mama tapo pensininke ir ėmė jam padėti. O aš galėjau grįžti į darbą. Mūsų finansinė padėtis pagerėjo.
Mano uošvė tai pastebėjo iš karto, kai atėjo pas mus ir vėl papasakojo, koks sunkus Kristinos gyvenimas. Oficialiai ji atvažiavo aplankyti anūko. Tačiau ji skyrė jam ne daugiau kaip dešimt minučių, o tada pradėjo savo pasakojimus.
Paaiškėjo, kad Kristina vėl išsiskyrė su savo vaikinu.
– Ir kas gi jiems visiems nepatinka? Ji labai graži moteris, turinti nuosavą būstą. O aš rūpinuosi kūdikiu, kai jauniems žmonėms reikia pabūti vieniems. Bet ne, jis švaistė mano merginos laiką ir vis tiek ją paliko. Paliko ją kentėti, – atsiduso mano uošvė.
Nusprendžiau patylėti, kad nesiginčyčiau. Mano vyro motina nė karto nepasiūlė prižiūrėti anūko. Tačiau Kristinos dukra praktiškai gyveno močiutės namuose, kol motina kūrė savo asmeninį gyvenimą. O aš galėjau ramiai paaiškinti, kas būtent tiems vyrams nepatiko.
Faktas tas, kad Kristina visai ne namų šeimininkė, ji tinginė. Ji nori tik ištekėti, kitiems dalykams neskiria jokių jėgų. Kad padarytų įspūdį kitam vyrui, jos uošvė pati gamina visokius skanėstus. Jos dukra apsimeta, kad moka gaminti maistą.
Ji niekada nenorėjo dirbti. Keičiasi vietomis, dažniausiai gyvena iš motinos pinigų.
– Tai todėl, kad ji – vieniša motina! Ir jos jų nemėgsta. Bet ji yra didvyrė. Jai turėtų būti pastatyta statula. Jie tiesiog nori ant jos važiuoti, taip sakė mano uošvė po atleidimo iš darbo.
Kai grįžau į darbą, Kristiną vėl atleido. Jai viskas nusibodo ir ji nusprendė laikinai nieko neieškoti. Mano uošvė vėl pradėjo ją aprūpinti. Atrodė, kad nieko naujo. Tačiau šį kartą jos vyro motina turėjo kitų planų.
– O, jūs abu dabar einate į darbą? Tai puiku. Kristinai taip sunku, jai reikia šeimos paramos, – tarstelėjo ji. Mes su vyru tik atsikvėpėme. Jai dabar sunku? Ar kada nors buvo lengva? Visada būna problemų: su darbu, su vyrais ar dar kažkuo.
– Padėkite jai su pinigais! Nes artėja žiema, o Kristina neturi nei striukės, nei batų.
– Turime mažą vaiką ir kreditą. Neuždirbame tiek daug pinigų, vos užtenka mums patiems. Jei žmonos tėvai nepadėtų, mes neišgyventume, – piktinosi vyras.
– Sakiau tau, kad tau nereikia šios paskolos! O tu nepaklausei. Štai ką mes darysime. Persikelk pas mane ir nuomok savo butą. Tu atiduosi pinigus bankui, o iš savo atlyginimo galėsi padėti Kristinai. Jai taip sunku vienai auginti vaiką! – Tai mums pasiūlė mano uošvė.
Taip, tik kelkimės ir bėkime! Atiduosime viską, ką turime, kad padėtume tinginei, kuri negali rasti vyro, kuris ja pasirūpintų. Ir tuo pat metu gyvename su uošve, kuri savaitėms pasiima anūkę pas save. Žinoma, mes su tuo nesutikome.
O mano uošvė vis bandė mus įtikinti, spaudė mus užuojauta. Tada ji suprato, kad tai nepadeda, ir pabandė pasiskolinti pinigų. Ji galvojo, kad mano sūnus neprašys motinos pinigų. Bet mes tiesiog nieko neskolinome. Taip buvo lengviau.
Juk supratome, kam jai reikėjo pinigų. Mano vyras bandė gauti tiesų atsakymą. Komunalinių paslaugų sąskaitos? Galime sumokėti. Jei reikės, nupirksime vaistų ir maisto. Bet pinigų jai neduosime.
Tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau mano vyro sesuo išspręs savo problemas. Susituoks arba susiras darbą. Bet beveik netikiu, kad taip nutiks.
