Su mylimuoju susituokėme prieš šešerius metus. Gimus sūnui, su sutuoktiniu nusprendėme parduoti mano vieno kambario butą, o tada paimti paskolą ir nusipirkti dviejų kambarių butą. Manėme, kad netrukus mūsų kūdikiui prireiks atskiro kambario, o mums reikia vietos, kur mes su mylimuoju galėtume pabūti vieni.
Apžiūrėjome butą ir pirkdami jį įregistravome mano vardu, taigi nominaliai aš buvau vienintelė jo savininkė, bet kadangi jį pirkome santuokos metu, skyrybų atveju šis gyvenamasis plotas bus padalytas man ir mano sutuoktiniui lygiomis dalimis. Žinoma, buvo galima skirti mano dalį pradiniam įnašui, kurį sumokėjome gavę pinigų iš mano iki santuokos parduoto buto, ir tada jį pasidalyti.
Kai pirkome nuosavą būstą, net negalėjome įsivaizduoti, kad kada nors gali kilti skyrybų klausimas. Bet tada kažkas nutiko ne taip. Galbūt tiesiog pavargome vienas nuo kito, o gal mus tiesiog užklupo gyvenimas?
Taip manau, kad mano vyras pasidalijo savo rūpesčiais su mama. Esu tikra, kad jis tai darė iš geros valios, gal jam reikėjo išmintingo moters patarimo, bet pasirodė visiškai priešingai.
Neseniai paskambino mano uošvė ir pasakė, kad ateis vakarienės. Aš sunerimau dėl jos vizito, nes paprastai mes patys pas ją lankomės. Mano sutuoktinio tėvas mus lanko labai retai, motyvuodamas tuo, kad jai nepatogu pas mus atvažiuoti. Pagalvojau, kad mažai tikėtina, jog ji pasiilgo savo anūko ar sūnaus. Nusprendžiau, kad reikia paruošti šventinę vakarienę.
Tą dieną Margarita Vsevolodovna atėjo pas mus, kai jos vyras dar nebuvo spėjęs grįžti iš darbo. Aš tuo metu buvau virtuvėje ir dengiau stalą. Mano uošvė nekalbėjo su savo anūku, bet įėjo tiesiai į vidų ir paskui save užtrenkė duris.
– Nel, noriu su tavimi rimtai pasikalbėti. Neseniai sužinojau, kad jūsų su Jurijumi santykiuose kilo problemų, ir nusprendžiau, kad jei prireiktų skyrybų, tu mano sūnų išsivesi į gabalus.
Po šio pareiškimo beveik netekau žado. Nedelsdama paklausiau savo uošvės:
– Kodėl manai, kad mes išsiskirsime? Ir taip pat kodėl tau rūpi, kaip mes su vyru pasidalysime bendrai įgytą turtą? Prieš daugelį metų su Jurijumi aptarėme, ką darytume skyrybų atveju.
– Aš visai nesu patenkinta tokia padėtimi. Puikiai žinau, kaip žmonos šiais laikais apiplėšinėja savo vyrus. Šiais laikais žmonos daro daug, kad tik išlaikytų savo butą. Todėl primygtinai reikalauju, kad pasidalytumėte jį dabar, kol neįvyko rimtas konfliktas. Manau, kad pusę savo buto turėtum perrašyti mano sūnui, kad kilus bėdai jis neliktų gatvėje.
Mane išmušė iš vėžių tos moters drąsa.
– Kaip suprantu, jūs neatsižvelgiate į tai, kad pusė mūsų buto buvo nupirkta už lėšas, gautas pardavus mano ikisantuokinį vieno kambario butą? Ir, be to, tai aš mokėjau paskolą, kai išėjau motinystės atostogų?
– Visas turtas, kurį sutuoktiniai įsigijo būdami santuokoje, skyrybų metu turi būti padalytas per pusę.
– Ar jau kalbėjotės apie tai su sūnumi?
– Aš net nesiruošiu to daryti, nes vyrai neturi teisės kištis į tokius dalykus. Aš galiu ir pats nuspręsti šiuo klausimu.
– Klausykite manęs! Neketinu su tavimi diskutuoti šia tema. Mes su Jura galime nuspręsti, ką ir kaip daryti, be tavo pagalbos. Esu labai dėkingas ir dėkingas už jūsų “gerą nuomonę” apie mane. Tiesiog atsisakau toliau su jumis diskutuoti šia tema. Žinoma, galite palaukti, kol jūsų sūnus grįš iš darbo, bet aš eisiu pasivaikščioti, kol jūs išeisite.
Nuėjau apsirengti, bet po trijų minučių išgirdau durų trinktelėjimą. Mano vyras grįžo iš darbo praėjus pusvalandžiui po to, kai išėjo mano uošvė, ir labai nustebo, kad mama jo nelaukė. Visą pokalbį su jo tėvu stengiausi perteikti kuo ramiau. Nuslūgus emocijoms jis pasakė, kad nieko nežino apie motinos planus ir kad su ja tokiomis temomis nesikalbėjo.
Mano vyras pasakė, kad rimtai pasikalbės su motina, kad ji daugiau tokių temų nekeltų. Atvykus uošvei, ilgai negalėjau nusiraminti, gal dėl susijaudinimo pasakiau ką nors nereikalingo, bet, kita vertus, manau, kad geriau pastatyti vyrą į vietą, nors jis ir yra tavo giminaitis.
