Prisipažįstu, šios santuokos norėjau kaip manos iš dangaus. Man buvo 30 metų, už nugaros trys nesėkmingi santykiai, kurie niekada nesibaigė santuoka. Vyrai norėjo manimi tik pasinaudoti, bet ne susituokti. Jau buvau nusivylusi vyrais. Tada sutikau Robertą. Jis buvo išsiskyręs ir turėjo dukrą iš ankstesnės santuokos, kuri gyveno su motina. Tačiau jis turėjo nuosavą butą, taip pat stabilų darbą. Tiesą sakant, apie daugiau negalėjau svajoti. Susitikinėjome maždaug šešis mėnesius ir iškart susituokėme. Iš karto pasakysiu, kad jo ankstesnis gyvenimas manęs nė kiek netrikdė. Būtų keista, jei 36 metų vyras neturėtų praeities, ar ne?
Šiaip ar taip, po vestuvių pasiūliau Robertui gyventi mano bute. Pirmiausia tam, kad be reikalo nevažiuotų aplankyti mano uošvės. Nekenčiu tokių patikrinimų, o antra, tik savo bute jaučiausi kaip šeimininkė. Tuomet nusprendėme, kad nuomą ir maistą dalinsimės po lygiai.
Buvo kaip europietiškoje šeimoje. Ir man tai tiko, bet tik iki vienos akimirkos. Po kurio laiko sutuoktinis ėmė man diktuoti, ko man reikia, o ko ne. Kalbant apie apsipirkimą.
Štai einame į parką, o aš sakau, kad noriu ledų, užsimindama, kad jis man jų nupirko. O jis atsakydamas man sako, kad tai kenksminga ir man nereikia. Jis nenuperka. Arba kartą prekybos centre norėjau prabangaus kostiumo. Jis vėl man pasakė, kad man jo nereikia. Bet kaip man jo nereikia, jei aš jo noriu.
Ir aš nesuprantu, ar jam gaila man ką nors nupirkti, ar kaip tai pavadinti. Kodėl jis taip elgiasi ir ką daryti?
