Ši situacija gana tipiška. Susituokėme būdami 25 metų. Po metų pagimdė dukrą. Mums viskas buvo gerai. Tik nuo tam tikro laiko jis ėmė mane vadinti veltėdžiu. Esą sėdėjau motinystės atostogose, paskui mažą atlyginimą, nors gaudavau ne ką mažiau nei jis. Nepaisant to, nesėdėjau namie.
Tikrai taip sakoma, kad kai jau ištekėsi, pateksi į uošvio prisirišimo prie sūnaus įtaką. Nuo pat pradžių turėjau įtarti kažką negero. Bet buvau aklas ir kurčias.
Mano vyras nuolat minėjo savo motiną kaip pavyzdį man. Ji dirbo sode, buhalterijoje, turėjo du vaikus – galėjo su jais susitvarkyti. O kaip dėl manęs? Turėjau dirbti pamainomis ir ne visą darbo dieną.
Dirbau iki išnaktų, kad būčiau panaši į savo uošvę. Padėdavau jai namelyje, plušėjau, tvarkiau namus. Kai dukra pradėjo eiti į mokyklą, ruošiau jai namų darbus. Tačiau rūpesčių pasidarė dar daugiau. Darbe reikia viską daryti, bet jie mažai moka. Turėjau ištverti ir būti priklausoma nuo sutuoktinio. Nenorėjau būti išsiskyrusi, atimti iš vaiko tėvo.
Bet visi žino, kad kuo daugiau leidi, tuo labiau sėdi man ant sprando. Paaiškinau vyrui, kad pavargau darbe ir kad negaliu sau leisti antro. Taigi jis pasakė, kad kadangi taip yra, jis iš savo atlyginimo šeimai skirs tokią pat sumą, o likusią sumą surinks. Taip būtų sąžininga. Mūsų santykiai jau sunkiai kvėpavo, o po to įtrūko. Įvyko skilimas.
Nuo tada supratau, kad taip toliau tęstis nebegali. Pavargau nuo jo barnių, moralizavimo, nuolatinio motinos minėjimo. Paskutinis lašas buvo jo pareiškimas, kad jei nenorėsiu susirasti normalaus darbo, jis eis pas mamą. Aš įsikibusi laikiausi tos minties. Tačiau prireikė ištisų trejų metų, kad jis grįžtų pas savo motiną. Aš susiradau kitą darbą. Aš pasiruošiau. Per pažįstamą perėjau į kitą mokamą darželį. Nenoriu kalbėti apie tai, ką teko ištverti per šį laiką. Išsiskyriau! Pradėjome dalytis turtą. Iškeitėme savo butą. Kivirčijomės.
O dabar gyvenu ramiai. Su dukra. Ir mama kartais atvažiuoja – esu rami ir laiminga be vyro.
Turiu savo butą, mėgstamą darbą. Neblogas, bet visais reikalingais dalykais aprūpintas. Tik šeima vis bando mane su kuo nors suvesti. Kai kurie žmonės mano, kad esu nevykusi išsiskyrėlė. Dėl šios priežasties turiu būti paslaugesnė ir nesipykti. Tik tada turėsiu asmeninį gyvenimą. Kam man jo reikia? Aš jau pasipelniau. Noriu įgyti statusą: “Jauna, graži, nesidomi pasimatymais. Esu laimingas su dukra ir mama. Nenoriu visko sugadinti santuoka. Mano vyras taip pat laimingas šalia savo mamos.
