– Tai neteisinga!!! Juk tai jo mama! Jis gali ją apgyvendinti savo namuose! – Tokie pasisakymai sklinda iš artimųjų lūpų iš mano sutuoktinio pusės. Žinau, kad ir mano draugai yra tokios pat nuomonės, bet niekas man į akis nieko nesako. Šios diskusijos priežastis – situacija su mano uošve. Barbarai 83 metai, ji sveria daugiau nei šimtą kilogramų, dažnai serga.
– Kodėl neperkelsi Barbaros pas save? – prieš porą metų paklausė jos dukterėčia, – Gerai, kad kasdien jai padedi, bet kas bus, jei kas nors atsitiks naktį? Jai vienai sunku. Juk tavo Danielius yra vienintelė jos atrama.
Akivaizdu, kad močiute rūpinsis jos vienintelis sūnus, jo vienintelė žmona ir vienintelis anūkas. Per pastaruosius penkerius metus Barbara nė karto neišėjo iš buto. Jai skauda kojas, o svoris neleidžia judėti. Viskas prasidėjo prieš trisdešimt metų. Tada jos senelė buvo energinga, jauna, sveika ir valdinga.
– Ką tu man atnešei? – Pasipiktino mano būsimo vyro Danieliaus motina. – Dėl “šito” aš tau paskyriau visą savo gyvenimą?
Po šių žodžių tyliai nuėjau į autobusą. Tuo metu mano vyro motina gyveno prestižinėje priemiesčio gyvenvietėje, dideliame gražiame name. Jos vyras užėmė rimtas pareigas, todėl Barbora ilgą laiką gyveno gerai, nors sutuoktinis seniai mirė. Tą dieną Danielis mane pasivijo ir atėjo kartu su manimi. Man pasisekė su vyru: jis aklai neklausė mamos. Vis dėlto jis gerbia vyresniuosius. Jis bandė mane nuraminti ir paaiškinti, kad tai tik toks mamos charakteris.
Kai susituokėme, pradėjome taupyti nuosavam būstui. Danielis išplaukdavo į jūrą ir negrįždavo po šešis mėnesius. Tačiau per kelerius metus mums pavyko nusipirkti butą, o vėliau baigėme statyti nuosavą namą. Barbaros aplankyti dažnai nevažiuodavome. Ji spėjo pasakoti apie mane visokias istorijas Danieliui ir visiems pažįstamiems. Matai, mano prosenelė neleido man padėti mamai. Ką turite omenyje, kad ji neleidžia? Juk tu niekada neatsisakydavai padėti.
Ji nusprendė persikelti į miestą, bet pinigų, gautų už namą, nepakako. Ji pasiūlė mums mokėti daugiau, ir butas buvo užregistruotas mūsų sūnaus, jos anūko, vardu. Tačiau pas notarą ji staiga pareiškė, kad butas turi būti užrašytas jos vardu, nes dukterėčia jai pasakė, kad taip močiutės dažnai lieka be namų. Ir tada ji pasakė, kad ketina perrašyti butą tam, kas ja pasirūpins senatvėje. Ji norėjo būti namų šeimininkė! Ji buvo įsiutusi, kad mes ją apgausime ir paliksime be nieko. Nuo to laiko praėjo beveik dvidešimt metų. Visi notaro biure girdėjo jos dejones, o mes jautėmės labai nejaukiai. Nusprendėme įregistruoti butą jo motinos vardu. Ji beveik iš karto persikraustė ir net neleido mums daryti normalaus remonto. Ji ten gyveno beveik mėnesį, o paskui ėmė skųstis, kad viskas sena, krenta ir lūžta. Mano uošvė dėl visko kaltino savo dukrytę: ji surado jai blogą butą ir norėjo ją apgauti. Butas buvo labai blogas, ir mano dukterėčia taip sakė.
– Tau, mama, turėtų būti gėda! Tu apžiūrėjai butą prieš jį pirkdama, neleidai jai pačiai daryti remonto!
Barbara mylėjo dukterėčios vaikus, bet ignoravo savo pačios anūką. Ji net apsimetė, tarsi neprisimintų jo gimimo datos! Prieš kelerius metus susirgo jos uošvė. Ji tiek priaugo svorio, kad jai buvo sunku judėti po namus. Aš jai atnešdavau sveiko, gydytojo paskirto maisto. Tačiau Barbara keikėsi ir atsisakydavo valgyti, sakydama, kad ją gerai maitina tik dukterėčia, o aš ją marinu badu.
O praėjusiais metais vyras pradėjo prašyti, kad nuvežčiau ją pas jį, nes jai reikia tinkamai maitintis. Pasak jo, mano mama viską suprato ir suprato, kad turi klausyti gydytojo.
– Gerai, – sutikau. – Bet iškėliau sąlygas: virtuvė yra tik mano žinioje, tik aš čia gaminu ir sprendžiu, ką valgysime, ir kad čia neturėtų būti jokių dukterėčių.
Mano uošvė pasipiktino ir nenorėjo važiuoti, nes manė, kad atvažiuos ir tvarkys mūsų namus. Bet mes turime tik vieną teisėtą šeimininkę! Tik aš! Turėjau pas ją lankytis, tvarkytis, gaminti maistą, net likti nakvoti. Bet mano mėgstamiausia dukterėčia savo nerimą dėl tetos likimo išreiškė tik telefonu.
Mano uošvė telefonu skundėsi, kad aš ją marinu badu: Aš neduodavau jai saldainių ar rūkytos dešros. Ji paprašė, kad atvažiuočiau ir atneščiau jai pyrago. Bet ji, remdamasi savo užimtumu, vizitą atidėjo. Nors ji gyveno tris kartus arčiau nei aš. Mano dukterėčia ateidavo tik kartą per mėnesį, kad atneštų ką nors nesveiko ir surengtų šventę, o aš ja rūpinausi kasdien.
Vieną dieną mano uošvė paskambino dukterėčiai mano akivaizdoje ir pasiskundė, kad dingo jos grandinėlė ir kryželis. Ji pranešė, kad tą dieną abi buvome pas ją svečiuose, tačiau buvo įsitikinusi, kad aš juos paėmiau.
Nieko nesakydamas padėjau jai ant stalo maisto ir pakėliau grandinėlę bei kryželį, kurie buvo nukritę už naktinės spintelės. Namuose viską papasakojau vyrui ir nusprendžiau, kad daugiau pas ją neisiu. Pasiūliau ją užrašyti į mokamą internatą. Danielius sutiko.
