Visada auklėjome savo sūnus su mintimi, kad sveikata ir mus supantys žmonės yra didžiausia laimė. Materialinė gerovė gali lengvai išgarinti arba neišgarinti, todėl kur kas svarbiau galvoti apie žmones, kuriuos myli, o ne apie išlaidas, kurias gali padaryti savo malonumui. Tačiau kokį skirtumą šie žodžiai daro dešimtmečiui, jei jis neturi naujausio automobilio ar brangaus kostiumo kūdikio šventei, o jo klasės draugai turi?
Prasidėjus mokslo metams, kai mano sūnus perėjo į ketvirtą klasę, jis turėjo daug naujų bendraklasių. Mano sūnus buvo labai bendraujantis berniukas ir vaikams patiko su juo draugauti, todėl labai greitai pradėjome gauti kvietimų atsivesti sūnų į jo gimtadienį, kartu su kitais ketvirtokų tėvais nusivesti jį į naujo animacinio filmuko premjerą arba tiesiog atskirai pasėdėti mamoms ir vaikams atskirai kokioje nors kavinėje.
Mes su vyru galėjome sau leisti dovaną kitam, kartais net išsiųsdavome į kiną su klase, bet auga dar vienas vaikas, kuris netrukus pradės lankyti mokyklą, o tam reikia išleisti pinigų ikimokyklinio ugdymo mokytojai, mokyklinių uniformų pasirinkimui ir kitiems nemažai kainuojantiems dalykams.
Man niekada negaila išleisti savo vaikams, tiesiog kartais pritrūksta pinigų ir likučio kortelėje. Mano vyras taupesnis, viską taupo vasaros atostogoms su šeima arba kai kuriems prietaisams namams pirkti, o aš esu visiškai pajėgi atiduoti paskutinius savo pinigus, kad sūnus nuvažiuotų pas ką nors į svečius, jei tai jį pradžiugintų. O jis vis tiek po to grįžta namo sumišęs ir nusiminęs, ir klausia: “Mama, tėti, ar mes vargšai? Pagal kitų šeimų standartus?”
O koks į tai atsakymas? Mes tikrai nesame vargšai, nes turime nuosavą butą, jis geros būklės, periodiškai perkame vaikams naują sieną kambaryje, paskui naują skalbimo mašiną, nes senoji sugedo, bet tai darome pagal savo galimybes ir esant dideliam poreikiui, o ne vien todėl, kad galime.
Mano vyras nusijuokė iš tokio klausimo ir paklausė:
– Ar negavai to Lego rinkinio, kurio norėjai gimtadienio proga? Visi tavo draugai mokykloje tau pavydėjo.
– Taip, rinkinys buvo geras, bet visi kiti seniai gavo kitus rinkinius, o aš gavau tik vieną…
Šie žodžiai paskatino mano vyrą iš kito savo atlyginimo atidėti padorią sumą, kad nudžiugintų sūnų brangiu žaislu. Daugiau tai, žinoma, buvo daroma vyresniajam, bet juk jis ir jaunesnysis gali žaisti kartu.
Dovanos sūnus iš pradžių apsidžiaugė, o paskui kažkodėl sutriko.
– Kažkaip nesąžininga pasirodė – jis beveik mus išbarė – aš jau turiu antrą Lego rinkinį, o jauniausias nuo Naujųjų metų prašo superherojų rinkinio. Ar gali jį pakeisti parduotuvėje? Palauksiu su rinkiniu iki kito gimtadienio, tai ne toks jau didelis reikalas.
Buvo taip nuostabu ir malonu tai išgirsti iš savo dešimtmečio sūnaus. Jis rūpinosi ne tik savimi, bet ir broliu. Dėl to aš asmeniškai didžiavausi. Net ir tada, kai mano sūnus pastebėdavo geresnius ir vertingesnius kitų žaislus ir matydavo brangius baldus kitų žmonių butuose, didžiausia vertybė jam vis tiek buvo jo šeima. Štai kas yra turtas ir laimė – šeima ir abipusis rūpinimasis vienas kitu.
