Sakoma, kad už viską, kas nutinka mūsų gyvenime, esame atsakingi mes patys, todėl dėl visko esame kalti ir mes patys. Kaip, kokį pasirinkimą vieną dieną padariau – su tuo ir gyvenk. Savo gyvenime ir aš padariau neteisingą pasirinkimą, kai nusprendžiau susieti savo likimą su žmogumi, kuris nebuvo rimtas. Jaunystėje buvau taip įsimylėjusi Frenką, kad, žinodama, jog jis yra moterų sijonų mėgėjas, buvau įsitikinusi, kad dėl manęs jis bus geriausias šeimos vyras. Taip norėjau tikėti ir tikėtis. Bet faktas yra tas, kad vyras yra toks, koks yra. Ir taip, net gimus mano sūnui Paulius nepakeitė savo elgesio.
Kiekvieną mėnesį vis daugiau sužinodavau apie jo nuotykius. Man pasakojo kaimynai, pažįstami ir net mano pačios giminaičiai. Man buvo ir gėda, ir pikta, viskas kartu. Ištvėriau penkerius metus, o paskui pasidaviau. Mes išsiskyrėme. Gerai buvo tai, kad mano vyrukas nebuvo godus. Jis paliko man savo namus su pažadu, kad nereikalausiu alimentų. Mes su sūnumi nenorėjome ten gyventi: Aš išnuomojau vyro namą, o mes važiavome pas mamą, juolab kad jai reikėjo priežiūros. Taip ir gyvenome.
Iš nuomos gautus pinigus išleisdavau sūnui, drabužiams, mokyklai, įvairioms ekskursijoms ir linksmybėms. Stengiausi suteikti sūnui padorią vaikystę. Uždirbtus pinigus išleisdavau komunalinėms paslaugoms, maistui ir vaistams mamai, kuri dėl ligos daug metų buvo prikaustyta prie lovos. Maniau, kad sūnus įvertino mano rūpinimąsi juo. Dabar man 57 metai, sergu diabetu, nuolat gaunu insulino injekcijas, kovoju už savo gyvybę kaip įmanydama.
Dėl ligos negaliu niekur dirbti, o kas tokiame amžiuje priims į darbą sergantį žmogų? Pensijos taip pat neturiu, nes nuolat keisdavau darbus ir niekur ilgai neužsibūdavau. Dažniausiai dirbau neoficialiai, kad kuo daugiau uždirbčiau. Trumpai tariant, gyvenu iš pinigų, kuriuos gaunu nuomodamas savo butą. Mano sūnui 31 metai, neseniai jis nusprendė vesti ir pateikė man ultimatumą išsikraustyti, nes jis su žmona ketino gyventi šiame bute. Į žodžius, kad neturėsiu už ką gyventi, sūnus atsakė, kad tai mano problema.
Esą visą gyvenimą gyvenau šokolade, turėdamas du namus, galėjau atidėti pinigų senatvei. Tikrai nežinau, ką daryti. Neturiu jokių santaupų, man nuolat reikia vaistų, turiu kažką valgyti ir mokėti už komunalines paslaugas. Ką man daryti? Kaip mano paties sūnus gali taip su manimi pasielgti? Ir kodėl jis taip su manimi pasielgė?
