Mama mus augina dviese – mane ir metais vyresnę seserį. Santykiai ne itin geri, ir viskas dėl to, kad pastaruoju metu sesuo mano, jog aš jai pavydžiu. Bet faktas tas, kad ne aš pradėjau visą šią netvarką.
O viskas prasidėjo dėl to, kad mano sesuo su vyru pradėjo kažkokį prabangų remontą, ir aš iškart susidūriau su tuo, kad manęs nelaukia pas vaikus. Kodėl? Nes jie mano, kad mano vaikai išdažys sienas ir ką nors sudaužys. Suprantu, kad jie rėmėsi savo vaikų patirtimi. Gerai, ką galiu pasakyti? Žinoma, nesijaučiu dėl to gerai. Bet kadangi jie taip mano, tebūnie.
Bendravome kaip įprastai. Retkarčiais susitikdavome pasivaikščioti parke arba nueidavome į nedidelius restoranėlius. Ten mano vaikai jų nelepino, kaip ir jie manęs.
Jie jau buvo baigę remontą ir staiga pakvietė mus į svečius. Iškart supratau, kad pas juos nevažiuosiu. Ir kodėl? Pirmiausia mano vaikus apkaltino tuo, ko jie net nepadarė, o dabar laukia išskėstomis rankomis. Ne, man viskas gerai, ačiū.
Mūsų mama nuėjo į namų įkurtuvių vakarėlį su savo naujuoju vaikinu. Verta pasakyti, kad mūsų mama sėkmingai nusiplovė rankas mums padėti. Vos tik abu susituokėme, ji iškart pasakė, kad dabar mes patys sau duoną duosime ir patys savimi rūpinsimės. Ji mus užaugino, suteikė išsilavinimą, padėjo su būstu, o dabar turi savo asmeninį gyvenimą. Todėl niekada jos netrukdėme, kad padėtų mums prižiūrėti anūkus ar dar ką nors. Mama tapo persona non grata.
Taip jau sutapo, kad su vyru buvome išsiskyrę. Likau viena su dviem vaikais. Taip, sesuo man daug padėdavo. Ji galėdavo pasėdėti su manimi, jei man reikėdavo ką nors skubiai padaryti.
Ir tada vidury nakties suskambo telefonas. Sara skambino verkdama. Pranešė man, kad ji nėščia, na, kad jos vyras išėjo, padavė skyrybų prašymą. Aišku, kad ji norėjo patarimo. Bet ką galėjau patarti? Jos pasirinkimas buvo pasilikti kūdikį arba ne. Bet ji nusprendė jį pasilikti, nors mūsų mama sakė, kad nereikia savęs varginti.
Taigi esmė. Mano mylima sesuo už mane nusprendė, kad mums visiems būtų puiku gyventi kartu, t. y. man su savo dviem vaikais, o jai nėščiai su savo dviem – dviejų kambarių bute. Nuostabu, kad kai viskas klostėsi gerai – jai nereikėjo nei manęs, nei mano vaikų. Kai tik jos vyras išvyko, jai reikėjo manęs.
Man gaila, kad Sara išgyvena tai, ką išgyvename aš ir mano mama. Bet kaip galiu padėti? Jei tik galėsiu, padėsiu. Bet neketinu gyventi kartu, nors ji dabar manimi piktinasi.
