Visada mylėjau vaikus ir nuo pat mažens žinojau, kad užaugusi tikrai jais rūpinsiuosi. Taigi galiausiai pasirinkau auklės darbą. O kodėl gi ne?! Vaikai yra toks džiaugsmas, o dar didesnis džiaugsmas, kai gali užauginti nuostabų žmogų.
Vieną dieną darbe patyriau nemalonią patirtį. Ieškodama darbo nuėjau į agentūrą, kuri samdė aukles. Ilgai laukti nereikėjo. Per pokalbį agentūroje pastebėjau, kad vadovui labai patiko, o po dienos man paskambino pusantrų metų Sašos tėvai. Mes maloniai pasikalbėjome ir jie pakvietė mane kitą dieną atvykti susitikti su vaiku.
Kai tik įėjau į butą ir Saša mane pamatė, ji iškart norėjo mane apkabinti. Vaikas mane labai pamilo – tuo metu jo motina neabejojo, kad mane verta priimti į darbą kaip auklę. Svarbiausia, kad vaikui patiktų žmogus.
Neklausinėjau apie vaikų priežiūrą – juk turėjau nemažai patirties, o kas gali būti ypatingo prižiūrint tokį mažą vaiką – viskas aišku. Tą dieną mes su Saša puikiai praleidome laiką, o aš grįžau pas save.
Vidury nakties paskambino Sašos mama.
-Elena, ar nuplovėte kūdikį su muilu?
– Na, taip, jis buvo vonios kambaryje.
– Motina pakabino ragelį. Paaiškėjo, kad Saša buvo alergiškas muilui. Aš neklausiau, o jo tėvai man nesakė. Laimei, kūdikiui viskas gerai ir tai niekaip nepaveikė jos sveikatos. Bet dabar suprantu, kad kiekviena smulkmena yra svarbi, kiekviena smulkmena. Tada nebuvau atleistas, Sašos mama yra labai protinga ir kultūringa moteris – mes su ja vėl radome bendrą kalbą.
