Mes su vyru nesutarėme dėl charakterio, taip teisme buvo oficialiai nurodyta skyrybų priežastis. Turto nesidalijome, vienintelis dalykas, kurio mano buvęs vyras prašė teisėjo, buvo nustatyti laiką su vaikais, jis ir aš turėjome dvi dukras. Net ir be teismo nutarties nebūčiau trukdžiusi vaikams bendrauti su tėvu, juolab kad jie labai prie jo prisirišę ir labai jaudinosi, kad mes einame skirtingais keliais. Bet nesvarbu, jis paprašė, taigi paprašė. Dėl to teismo nutartyje atsirado punktas, įpareigojantis mane kiekvieną lyginį mėnesio šeštadienį ir sekmadienį atiduoti vaikus tėvui. Kartu su vyru jau buvome nusprendę, kad jis pasiims mergaites penktadienio vakarais, taigi šeštadienis bus pirmoji mėnesio diena.
Prieš savaitę vyras, kaip įprasta, atvyko pasiimti vaikų, o aš juos pilnai supakavau – drabužius, žaislus, pirmosios pagalbos rinkinį. Dantų šepetėlius ir šlepetes jie turėjo tėčio bute.
Šiek tiek nukrypsiu nuo temos. Mano buvęs vyras gyvena su mano mama ir močiute. Vyro močiutei per devyniasdešimt, ji vis dar gana energinga savo metams, sveikatos apribojimai grynai amžiaus, žinoma, nebėga, dažnai atsigula pailsėti, o pastaruoju metu pradėjo intensyviai prarasti klausą, norint su ja susikalbėti, reikia beveik šaukti, o klausos aparato močiutė nenori nešioti.
Taigi, vyras pasiėmė mergaites, vyresnioji turi telefoną susisiekti su manimi, aš porą kartų per savaitgalį paskambinu ir pasiteirauju, kaip joms sekasi, dėl savo ramybės.
Praėjusį penktadienį kažkodėl norėjau paskambinti anksčiau:
– Ei, ką jūs su tėčiu veikiate?
– O jis jau buvo išvykęs į savo gimtadienio šventę…
– Ar jūs su močiute žaidžiate?
– Ji irgi išėjo…
– …?
– Ji sakė, kad šiandien vakare grįš namo. Jai paskambino telefonu…
Nutraukiau pokalbį ir perskambinau vyrui:
– Kas vyksta, kodėl mergaitės su senele?
– Kokia problema, jų mama atvažiuos vakare, o manęs naktį nebus namie…
– Ir kodėl jas pasiėmei, jei neketinai bendrauti?
– Senelės su močiutėmis bendrauja…
– Noriu tave nuvilti, su jomis bendrauja senelė, ir tai vienintelė!
– Mama išvažiavo pas draugę į jubiliejų, aš tai žinau.
– Ar žinai, kad senelė daugiau miega, nei budi, ir beveik niekada negirdi?! Važiuoju pasiimti vaikų!
Po pusvalandžio jau skambinau į buvusios uošvės buto duris. Durys atsivėrė, o ant slenksčio stovėjo mano dukra.
– Dukra, kodėl net nepaklausei, kas skambina?
– Maniau, kad atėjo močiutė…
– Kur kita močiutė?
– Ji miega.
– Ką tu darai?
– Mes balkone kvėpuojame oru ir pučiame muilo burbulus, tėtis nupirko mums du butelius!
Po “esame balkone ir kvėpuojame oru” man sušilo keliai. Atsisėdau ant suoliuko prie durų ir minutėlę apsiraminau. Dvi ikimokyklinio amžiaus mergaitės kvėpuoja oru aštuntame aukšte ir pučia burbulus!
Kol ruošėmės, prabudo mano senelė. Ji nustebo mane pamačiusi:
– Kas tau atidarė duris?
Nepraleidau pusvalandžio aiškindama kurčiam žmogui, kas atidarė duris ir ką vaikai veikė, kol ji miegojo, tiesiog pagreitinau pasiruošimo procesą, o mes mostelėjome rankomis ir išėjome. Senelė buvo labai nusiminusi:
– Na, nesusekė, o dabar vaikai atimti…
Žodžiu, po valandos mano telefonas pakeitė spalvą į ryškiai raudoną. Skambino mano vyras, skambino mano uošvė, jie buvo pasipiktinę mano ,,savivale”. Jie net priminė teismo sprendimą. Pertraukiau jų piktas tiradas paprastu klausimu:
– O kaip jūs manote, mieli buvę giminaičiai, kiek saugu dviem mergaitėms pūsti muilo burbulus iš aštunto aukšto, stovint atvirame balkone be suaugusiųjų?
Ir mano vyras, ir uošvė kažką nesuprantamai sumurmėjo, ir aš juos pribaigiau kitu klausimu:
– O kodėl priekines duris lengvai atidaro vaikas, o senelei – nė motais?
Po kelių dienų vyras pasidavė, pažadėjęs, kad daugiau nebepaliks dukrų nei pas močiutę, nei pas prosenelę, o savaitgalius praleis kartu su juo, bent jau jo akivaizdoje. Aš nusileidau, priversdama jį pažadėti, kad jei negalės būti su mergaitėmis, jų nepasiims, kad vaikai nesijaudintų.
Taip viskas ir išsisprendė. Tikiuosi, kad ateityje viskas bus taip, kaip susitarėme, ir man nereikės per daug kontroliuoti situacijos.
