Mano mamai ir broliui bei man dabar yra 73 metai. Ji, nepaisant garbingo amžiaus, yra gana šiuolaikiška moteris, be to, veikli. Keturiasdešimt metų ji gyveno laimingoje santuokoje su mūsų tėvu. Mes tiesiog negalėjome atsidžiaugti, kad mums pasisekė gimti tokioje šeimoje.
Tėtis ir mama labai mylėjo vienas kitą, todėl kai mamai buvo 63 metai ir tėtis mirė, ji vos viską išgyveno. Kiek galėdami ją palaikėme, net siūlėme persikelti gyventi pas vieną iš mūsų, bet ji vis atsisakydavo. Ji sakė, kad ten turi draugų ir nori gyventi tame pačiame laimingame bute, kuriame gyveno su tėčiu.
Bėgant metams, po truputį sielvarto mintys ėmė prarasti prasmę, ir jau vienas kitas pokalbis apie tėvą nebesukeldavo ašarų mamos akyse. Galėjome ramiai sėdėti prie stalo, prisiminti laimingas, linksmas gyvenimo akimirkas. O mama, sulaukusi septyniasdešimties, net atrodė šiek tiek jaunesnė.
Dar kartą su broliu ir aš su šeimomis atvykome į mamos namus jos aplankyti. Ir ji mums nuo slenksčio pasakė, kad, girdi, namuose pažįsta vieną vyrą, savo draugą, ir kad turėtume būti jam pagarbūs. Žinoma, ši žinia mus šiek tiek nustebino. Anksčiau mama sakydavo, kad su niekuo kitu santykių neužmegs. Pavyzdžiui, kodėl ji senatvėje norėtų rūpintis vyru? Geriau jau gyvens viena, kai pas ją ateis draugai. Jai visai nereikia vyrų. O štai draugė sėdi prie stalo. Bet mes visi suprantame, juk esame suaugę, kokia draugystė. Atrodo, kad tai romanas. Trumpai tariant, pertraukti mamai kažką ir pasakyti, ko mes nepadarėme. Ji suaugusi moteris, ji gyveno savo gyvenimą. Ji pati sprendžia, ką daryti toliau ir ar kurti su kuo nors santykius, ar ne. Mes tikrai ją palaikysime.
Sėdome prie stalo, o vyro vardas buvo Edvardas. Jis – metų motina, bet atrodo labai jaunas, apie 60 metų, plaukai tamsiai juodi, puikios kokybės, brangus kostiumas. Pažvelgęs į jį, pagalvotum, kad jis verslininkas, bet iš tikrųjų jis buvo paprastas pensininkas. Jis buvo labai kalbus, pasakojo daugybę anekdotų ir linksmų istorijų. Tačiau mus įtemptai nuteikė tai, kad jis nė žodžiu neužsiminė apie save, o vos tik paliesdavome temą, tuoj pat ją išversdavo. Trumpai tariant, jis mums nepatiko. Be to, kai pirmąją mūsų pažinties dieną jis priėjo prie mano brolio ir paprašė pinigų, viskas iškart tapo aišku. Aišku mums, bet ne mano mamai.
Mama su ašaromis akyse paprašė paskolinti jam pinigų, mano brolis taip ir padarė. O po dviejų dienų gavome naujieną. Paskambino to Edvardo dukra, pasakė mums, kad jos tėvas buvo tikras alfonistas. Suranda tokias vienišas senutes, suka galvas ir gyvena jų sąskaita. O kai tik baigiasi pinigai, jis pabėga. Jis jau dešimt moterų taip apgavo. Tuoj pat pasakiau broliui, jis paskambino tam Edvardui, o jo telefonas buvo išjungtas. Tuo adresu, kuriuo jis sakė gyvenąs, gyveno kiti žmonės. Taip mano brolis atsidūrė su pinigais, o mama – su širdgėla.
