Vėliau mano mama pradėjo gyventi atskirai. Ji išsiskyrė su mano tėvu, o mano brolis kurį laiką gyveno su ja, o paskui persikraustė pas merginą. Taigi ji man skundėsi, kad jai sunku vienai būti dideliame name. Jai baisu ir vieniša. Nori su kuo nors pasikalbėti. Man jos buvo gaila, todėl nusprendžiau pasiūlyti jai gyventi su seserimi. Ji irgi gyvena viena. Bet jos mamai ši mintis labai nepatiko. Ji sako, kad tokiame amžiuje sunku susigyventi su charakteriu.
Kai brolis išvažiavo, mama dažnai atvažiuodavo mūsų aplankyti. Ir progomis, ir ne progomis. Kartais savaitgaliais, kartais vidury darbo savaitės. Visada laukdavome jos namuose ir džiaugdavomės, kai ji atvykdavo. Ir patys ją lankome kiekviena pasitaikiusia proga. Kai lankomės pas savo uošvius, pasiimame ją su savimi į namelį. Darome viską, kad ji nesijaustų tokia vieniša.
Viskas buvo gerai, kol mums su vyru gimė sūnus. Prisidengdama pretekstu, kad ketina padėti su anūku, mano mama paprašė apsistoti pas mus. Tai buvo po to, kai grįžau iš gimdymo namų. Ji davė mums gerų argumentų. Mes galvojome, svarstėme ir sutikome. Kaip paaiškėjo, ji tikrai labai padėjo. Ji rūpinosi kūdikiu ir padėjo man atlikti namų ruošos darbus. Tik nemanėme, kad ji nuspręs pasilikti beveik visam laikui. Praėjo du mėnesiai, o ji nė negalvoja apie išvykimą. Ji tiesiog pradėjo sakyti, kad nėra jokios priežasties, kodėl jos butas turi būti tuščias – daug racionaliau įsileisti nuomininkus…
Abu su vyru esame jai labai dėkingi už pagalbą. Ji daug ką dėl mūsų daro. Bet mes šiek tiek pavargstame nuo jos nuolatinio buvimo. Norime šiek tiek privatumo. Ji yra pensininkė ir niekur neišeina. Ji visada būna namuose. Ir ji stengiasi užsiimti savais reikalais. Ji pertvarko daiktus.
Ji viską pertvarko virtuvėje. O mes su vyru neturime pakankamai asmeninės erdvės. Juk ne veltui nusprendėme gyventi atskirai. Esame jauna šeima. Mūsų butas nėra pakankamai didelis, kad jame galėtų gyventi dar vienas žmogus. Be to, negalime vaikščioti po namus nuogi. Tai kelia stresą. Mama pradėjo mums nurodinėti, kaip gyventi ir kur leisti pinigus. Mano mama pyksta ant mano vyro, kad jis man nepadeda.
Bandžiau atvirai pasikalbėti su motina. Ir stengiuosi, kad ji suprastų, jog jaunoms šeimoms reikia gyventi atskirai. Tik ji nesutinka su mano argumentais. Anot jos, gyventi su motina yra normalu. O tėvai negali vieni susitvarkyti su kūdikio priežiūra. Juk kūdikis yra didelė atsakomybė. Nežinau, kaip prasilenkti su motina, kaip jai paaiškinti, kad ji jau tapo nepageidaujama ir erzinanti. Man jos gaila, kad ji liko viena senatvėje.
Bet juk niekas nekaltas, kad ji išsiskyrė su tėvu. Ji visada gali susirasti sau naują vyrą…
