Ar žinote, kas yra buitinis karas? Aš pats esu jį patyręs. Papasakosiu jums apie jį.
Iškart po vedybų pradėjome gyventi pas mano uošvius. Jų bute gimė ir mano dukra. Niekada neturėjome jokių problemų. Dalijomės maisto produktais, komunaliniais mokesčiais, kartu šventėme visas šventes. Turime savo taisykles, pareigas – namų ūkis sutvarkytas.
Prieš metus mano uošvė išėjo į pensiją. Išėjusi į pensiją ji pradėjo blogėti. Visada stengiausi būti jai palankus, bet aiškiai prasidėjo problemos. Jai atsirado polinkis taupyti viskam, kam tik galėjo. Jei iš pradžių tai buvo susiję tik su ja, tai vėliau persimetė ir į mus.
Pavyzdžiui, giminaitė uždraudė man išmesti panaudotą degtuką, jei jis nebuvo perdegęs iki galo. Juk jį buvo galima uždegti iš naujo! Taip ir indai dabar plaunami amerikietišku stiliumi – indai išmuilinami, tada nuplaunami šaltu vandeniu po nedidele srove ir viskas. Ji verčia tai daryti ir mane.
Prieš eidama miegoti ji ištraukia visus kištukus iš kištukinių lizdų. Kažkur skaičiau, kad jie irgi vartoja elektrą. O vakar ji man pasakė, kad kiekvienas šeimos narys dušui turi 4 minutes. Jei maudysiesi ilgiau, tai bus nuostolinga. Ji stovės ir daužys į duris, kol tu išeisi iš vonios kambario.
Maža to, ji nustojo po savęs nuleisti vandenį tualete. Šie “pasipiktinimai” manęs, švelniai tariant, netenkino. Bandžiau su ja pasikalbėti, o ji man pasakė:
– Aš manau, kad tu gali nuleisti vandenį rečiau, ir tada sutaupysi nemažai lėšų. Jei reikia eiti “nusiprausti”, kam naudoti vandenį?
Aš, aišku, viską suprantu, bet toks seniokiškas marazmas mane siutina. Matyt, laikas pagalvoti apie buto nuomą.
