Po pamokų dukros bendraklasė ateina tiesiai pas mus, ji net nesineša savo krepšio namo. Ji pasilieka iki vėlumos. Negaliu jos išvaryti, nors visi esame pavargę ir norime pailsėti. Viktorija sako, kad namuose jai nuobodu, nes tėvai iki vakaro dirba. Todėl ji ateina pas mus į namus, kad išmoktų pamokas ir pasilinksmintų su mano dukra.
Mergaitė valgo pas mus. Aš net įpratau daugiau gaminti, bet tai vis dar kelia man stresą. Turiu pirkti daugiau gėrybių, vaisių, saldumynų, o mūsų šeimos biudžetas nėra guminis. Nesame turtingi žmonės.
Žinoma, daug kas man priekaištaus, bet čia ne godumas, o tėvų požiūris į vaiką. Taip, sovietmečiu visus kviesdavo į namus vakarienės ar į svečius, bet dabar kiti laikai.
Aš pats užaugau Sovietų Sąjungoje. Galėjome paskambinti į bet kurį butą ir paprašyti vandens. Kartais kaimynai mus vaišindavo rūgpieniu, kompotu ar limonadu. Visi eidavome į svečius, bet tėvai mus mokė tam tikrų taisyklių. Net vaikai žinojo, kad negalima lankytis pas kitus žmones iš anksto nepranešus ir ilgam laikui.
Mama dažnai pamaitindavo visą būrį vaikų, o paskui visi kartu valydavome stalą. Tokia situacija buvo greičiau norma nei išimtis. Tačiau niekas tuo nesinaudojo, nes žinojome, kad apsunkiname tėvų padėtį.
Buvome auklėjami kitaip. Mes su broliu visada bėgdavome namo, jei norėdavome pavalgyti. Taip pat supratome, kad likti lauke vėlai vakare yra kultūriškai nepriimtina. Kai suaugusieji grįždavo iš darbo, mes eidavome savo keliais, nes žinojome, kad jie nori pailsėti tyloje, atlikti namų darbus ir pabendrauti su šeima.
Įžūlumas buvo tada ir yra dabar. Kasdien ateiti į svečius buvo laikoma blogu elgesiu net Sovietų Sąjungoje.
Todėl manau, kad mergaitės tėvams turėtų būti gėda. Aš savo vaikui paaiškinčiau, kad jie neturėtų taip elgtis. Nejaugi jiems nerūpi, ką jų dukra daro, ką valgo ir ar jai skauda? Jie pavedė mane, visiškai svetimą žmogų, ir atsipalaidavo. Ar tai yra norma?
