Gyvenau su mama ir močiute tame pačiame mažame miestelyje. Kai man sukako 20 metų, persikėliau į miestą. Ten susiradau darbą ir išsinuomojau butą.
Mano mama ir močiutė taip pat galvojo apie persikraustymą. Mama bijojo parduoti savo namą kaime. Apskritai ji bijojo bet kokių kliūčių savo kelyje. Jai atrodė, kad ją apgaus, pavogs pinigus, išmes iš naujai įsigyto buto. Nusprendė paimti paskolą, o pardavus namą padengti dalį išlaidų. Rizika buvo minimali, mama buvo rami.
Po metų šį planą įgyvendinome. Pinigų, gautų pardavus namą, kaip tik užteko hipotekai padengti. Nekilnojamąjį turtą įregistravau mamos vardu ir gyvenau be jokių rūpesčių, nes man pavyko įgyvendinti savo misiją.
Pinigai iš pardavimo liko – kad padėtų man išspręsti būsto problemą, mama net nepagalvojo. O aš nežinojau, kaip paprašyti. Mes su vyru taupėme patys, nelaukėme niekieno pagalbos.
Anksčiau mama ir močiutė gyveno tame pačiame name, bet atskiruose kambariuose, o dabar joms teko dalytis vienu gyvenamuoju plotu. Mano motina ėmė blaškytis. Ji tiesiog išvarė senelę lauk. Ji šaukė, kad tai buvo klaida, kad dabar ji negalės susirasti darbo ir susikurti sau gyvenimo. Blogiausia buvo tai, kad dėl visko ji kaltino savo 75 metų motiną, kuri visą savo gyvenimą paskyrė jai.
Senelė ją tiesiog erzino. Televizoriaus garsas, vaikščiojimas, atsidūsėjimas – net mažiausios smulkmenos ją pykdė. Vos tik išgirsdavo kokį nors garsą, iškart imdavo rėkti ant močiutės.
Senelė dažnai ateidavo pas mane ir likdavo iki vakaro. Aš net daviau jai mūsų buto raktą, mano vyras neprieštaravo. Visada žinojau, kad mano motina yra nesugyvenamas žmogus, bet to iš jos tikrai nesitikėjau. Su manimi ji irgi nemandagi, bet kuo aš kalta?
Gerai, kad bent jau hipotekos paskolą pavyko uždaryti laiku, antraip man būtų tekę mokėti už mamos skolas. Kodėl aš apskritai sutikau su šia avantiūra? Manau, kad mano močiutė būtų ramiau gyvenusi kaime, bent jau būtų buvusi savo namų šeimininkė. Dabar ji tyli ir nuryja įžeidimus. Per visus šiuos metus ji susikūrė sau tik vieną priešą – savo pačios dukterį.
Man jos taip gaila. Ji niekada net žodžio nepratarė savo motinai. O dabar? Ar tai dėkingumas? Skandalai ir pažeminimas – tai viskas, ką močiutė girdi iš motinos lūpų. Belieka tik ištverti.
