Draugė papasakojo juokingą istoriją. Netikėtai jos vyras nusprendė kontroliuoti jos išlaidas. Matyt, senatvėje jam pasidarė nuobodu. O gal artėja senatvinė demencija. Jie jau spėjo užauginti vaikus, daug ką išgyveno: buvo netekę darbo, devintajame dešimtmetyje sunkiai dirbo. Jam tada nekilo minčių kontroliuoti, kur išleidžiami pinigai. Bet dabar nusprendė viską patikrinti. Jis mano, kad daug kas išleidžiama netinkamai ir neapgalvotai. Ne taip, kaip reikėtų leisti. Be to, pasirodo, kad ji bloga šeimininkė. Negali jam įtikti dėl nieko. Taip jau būna, kad anksčiau viskas buvo gerai, o dabar ji staiga tapo labai bloga žmona. Skandalai prasidėjo be jokios priežasties. Mes to turėjome.
Iš pradžių pamaniau, kad jis keistai juokauja. “Kodėl tu niekada neturi pinigų? Kiti žmonės turi viską, bet tik ne tu! Kodėl mes valgome dešreles? Gera šeimininkė padarytų kotletų!” Ji atsako, kad vakar buvo tik mėsa… Kas nori kasdien valgyti mėsą? Jis neina dirbti į kasyklą, jis jau seniai sėdi namuose. “Na ir kas, kad tai buvo vakar! Aš šiandien esu alkanas”. Jis nenori žinoti, kad yra daugybė kitokio maisto be patalų. Aš jau turiu ją, vargšę. Kažkodėl anksčiau ji niekada nesusimąstydavo, koks jis vyras. Jai nekrito į akis, kad jis geras ar blogas. Jie daug metų taikiai gyveno kartu.
Nebuvo nei romantikos, nei švelnumo, nei skandalų ar keiksmažodžių. Ji tik dabar suprato, kad gyveno su labai bjauriu, rūstaus būdo, smulkmenišku žmogumi. Matyt, jis visada toks buvo, o ji dėl savo darbo ir rūpesčių niekada nekreipė į tai dėmesio. Senatvėje jis buvo tarsi išprotėjęs. Ji pasiryžusi eiti į kompromisus dėl bet ko. Ji pasiūlo jam visą šeimos biudžetą mėnesiui ant jo ir abiejų pensijų, ir viso namų ūkio. Gerai, kad jų pensijos beveik vienodos. Jis viską pirks pats, už viską mokės ir surašys.
Jis parodytų, kaip jį išleisti. Jis sutiko, skaičiuodamas kiekvieną centą. Anksčiau jis nelabai mėgo skaičiuoti. Kasdien pietums mėsos. Taip pat šviežia, pirkta turguje. Kaip jis tam turėjo pakankamai pinigų? Ne iki kitos pensijos. Jis taip pat nemokėjo komunalinių paslaugų, telefono ir interneto sąskaitų. Valytojui taip pat nieko neliko. Šį mėnesį neliko pinigų vasaros atostogoms, neliko už ką nupirkti saldumynų ir dovanų anūkams.
Dviejų pensijų neužteko ir vaistams! Ką dabar be jų daryti? Žodžiu, gerai vyras viską apsvarstė ir apskaičiavo. Jis supyko, suprato, kad nesusitvarko. Sakė, kad jam tiesiog neužtenka patirties. Bet toks blogas kaimynas, kaip vadino mano draugą, staiga vėl nenorėjo būti geras. Kam vargintis jos senatvėje ir kam? Mano vyras, pasirodo, nieko nevertina! Lengviau buvo likti blogai, nei atsiskaityti vyrui už kiekvieną išleistą centą. Kaip tai pasirodė nemalonu!
