Mano brolis nenori atiduoti mamos į slaugos namus, o į savo namus jos neveš – ten nėra vietos!

Pastaruosius tris mėnesius brolis mane kamantinėja dėl mamos. Nuo insulto ji nėra visiškai adekvati. Gali būti užmarši kiekviename žingsnyje, o dabar su ja turi kažkas būti. Tiesą sakant, jai reikia priežiūros. Tai tarsi turėtum rūpintis kūdikiu. Turiu omenyje, kad turiu darbą, namus, šeimą. Kaip man išsiskirti? Pasiūlau ją atiduoti į slaugos namus, bet mano brolis supyko ant virvių ir apkaltino mane nežmoniškumu. Ir tuo pat metu jis nenori jos pasiimti pas save. Juk jis gyvena žmonos bute.

Kadaise buvome glaudi šeima. Standartinė keturių asmenų šeima. Mane ir mano brolį skiria tik vieneri metai. O tėvai mus susilaukė vėlai. Šiuo metu man 36 metai, o broliui 35-eri. Mano mamai jau 72 metai. Ir kol tėtis nemirė, viskas buvo tiesiog puiku.

Tada mano brolis išvyko studijuoti į kitą miestą ir ten pasiliko, vedė, o aš apsigyvenau gimtajame mieste. Ten ir apsigyvenau. Iš pradžių gyvenau pas tėvus, bet kai ištekėjau, su vyru mieliau ėjome į nuomojamą būstą. Vėliau planavome įsigyti butą ir susilaukti vaikų. Tokie tad buvo planai.

Tik prieš dvejus metus mirė mano tėvas, o mama liūdėjo, nuobodžiavo ir jo ilgėjosi. Ji akimirksniu paseno. Ji sirgo, o prieš šešis mėnesius ją ištiko insultas. Jau manėme, kad ji neišgyvens. Tik gydytojai ją ištraukė iš kito pasaulio krašto. Iš pradžių ji blogai kalbėjo, ne visos rankos ir kojos veikė. Vėliau jai pasidarė geriau, tačiau nukentėjo jos psichika.

Gydytojai sako, kad buvo negrįžtamų pasekmių. Taigi man teko rūpintis mama. Su vyru persikėlėme į mamos butą. Pakeičiau darbą, išėjau dirbti laisvai samdomo darbo, kad galėčiau būti šalia mamos. Buvo neįmanoma palikti jos vienos. Jai atgavus visą judėjimo veiklą, nebuvo lengviau.

Ji žvengė, pasiklydusi, kažkur ištrūkusi, mes bėgome paskui ją, negalime jos įkalbėti grįžti į namus, o ji verkė ir sakė, kad neva kažkur laukia savo vyro. Trumpai tariant, smagu. Nelabai gerai miegojau. Bijau, kad ji kur nors išvažiuos. O darbo beveik niekada neišeina. Ilgai negaliu susikaupti ties vienu veiksmu. Vyras pasiūlė man atiduoti ją į slaugos namus.

Tai labai brangu, bet jei tinkamai dirbi, užtenka už ją susimokėti. Ir dar turite brolį. Tegul ir jis prisideda. Tai sąžininga.

Man prireikė daug laiko apsispręsti, bet supratau, kad kito kelio nėra. Kaip ilgai tai tęsis? Turiu omenyje, kad ten jai bus teikiama visą parą trunkanti priežiūra ir medicininė pagalba. Nuvažiavau ten ir viską sužinojau. Tai buvo labai brangu, bet ką galėjau padaryti?

Tada paskambinau broliui ir papasakojau jam viską, kaip buvo. Tikėjausi jo sveiko proto. Jis turėtų suprasti tikrąją padėtį. Vietoj to jis puolė į pykčio priepuolį.

Ar tu išėjai iš proto? Kaip gali siųsti savo motiną į slaugos namus? Ten visi yra svetimi žmonės. Ir iš kur tu žinai, kaip ten su ja bus elgiamasi? Jūs esate beširdis! – Jis rėkė į mano telefoną. – O gal tu tiesiog bandai ją išvaryti iš namų?

Bandžiau teisintis, bet jis manęs negirdėjo. Aš taikiausi su juo, ir tai tęsėsi ir tęsėsi. Tik ėmiau jausti, kad nebesu pakankamai stipri. Vėl su juo apie tai pasikalbėjau. Bet mano brolio nuomonė nepasikeitė.

Nenoriu taip elgtis su savo motina. Juk mama mus užaugino, užaugino. O mes su tavimi gyvenome namuose – ne vaikų namuose. Ir ji nesiskundė, kad jai sunku su mumis.

Mes abu esame jai skolingi, ir tik aš vienas turiu ja rūpintis. Jei tau nepatinka mano pasiūlymas, gali ateiti ir pasiimti mamą pas save. Ir ten parodyk savo gerumą. – Man pasidarė karšta ir karšta.

Žinai, kad gyvenu su žmona jos bute. Kaip man ją priversti pasirūpinti mano uošve?
Vadinasi, mano vyras gali pasirūpinti savo uošve, o tavo žmona – ne?
Taigi tu ir tavo vyras gyvenate su mūsų motina. Štai kodėl jis rūpinasi.

Sakiau broliui, kad galiu dabar palikti savo motiną. Tada tegul jis su žmona persikrausto ir grąžina jai sūnaus skolą. Mano brolis dvejojo, sakydamas, kad nuolat dirba ir negali būti išsiblaškęs. O aš taip sakau tik todėl, kad noriu atsikratyti savo pareigų.

Gyvenu kaip košmare. Viena vertus, suprantu, kad tiesiog privalau ją atiduoti į prieglaudą. Taip visiems bus lengviau gyventi. Bet kartu bijau pasijusti nedėkinga dukra. Mano vyras yra mano pusėje ir taip pat nori išsiųsti mamą į prieglaudą. Ten ja bus pasirūpinta. O mes turime savo gyvenimą. Ne jos.

Nusprendžiau palaukti savaitę. Jei brolis neatvažiuos, turėsiu viską daryti savaip. Taip bus geriau visiems. Apgyvendinsiu ją namuose. Nes bet kas gali duoti patarimą. Bet tik aš žinau, kaip sunku rūpintis sergančiu giminaičiu. O mano brolis tegul pats sugalvoja pasiteisinimus savo pažįstamiems – aš nuo jų pavargau.

 

Rate article
Mano brolis nenori atiduoti mamos į slaugos namus, o į savo namus jos neveš – ten nėra vietos!
Der Bruder meiner Frau hat sich wie ein Schwein verhalten und sein Kind bei seiner Schwiegermutter gelassen. Und wir wohnen in der gleichen Wohnung.