Mano brolio žmona pasakė: “Nusprendėme išnuomoti savo būstą, kad gautume pinigų atostogoms, todėl dabar gyvensime čia.”

Mano motina turi užmiestyje esančią sodybą. Ir kiekvieną vasarą mamos iniciatyva mes ją įrengiame: remontuojame, kasame sodą. Neseniai mano vyras ten pasistatė baniavą. Yra net pavėsinė.

Nuo tos dienos, kai mano brolis vedė, jis į sodybą nevažiuodavo. Jo žmona tam prieštaravo. Taip Eva susidūrė su mano mama: Nuo šiol jam svarbiau jo žmona, šeima ir mūsų interesai. Jei ko nors prireiks, samdyk darbininkus.

Vis dėlto prieš rudenį Eva apsilanko namelyje ir nevengia nuimti derliaus. Motina neturi jai pretenzijų ir neatsisako padėti. Šį kartą jos motina dirbo per daug ir vasarą į sodybą nevažiavo. Jie ten darydavo pjūvius. Taigi ji darė viską, ką galėjo. Juk ji vertino savo darbą. Bet kartu ji nerimavo dėl sklypo, nes niekas juo nesirūpino.

Mama siūlė broliui ką nors pasodinti, bet Eva jį įkalbinėjo, o jis nenorėjo. Tačiau mes su vyru pagalvojome, kad būtų gerai pakvėpuoti grynu oru. O savaitgaliais nesunkiai galima nuvažiuoti į kaimą. Taip, ir mano mama bus ramesnė.

Pirkome sodinukus, daigus, valėme žemę prieš sodinimą, atnaujinome gėlynus, prižiūrėjome šiltnamį. Sekmadieniais maudydavomės garinėje pirtyje. Ir viską darėme pagal mamos nurodymus. Praėjusį savaitgalį su vyru išvykome pas jo tėvus, todėl namelyje nebuvo nė vieno žmogaus. Ten buvo mano brolis su žmona.

Kai kitą savaitgalį atvykome į sodybą, buvome nemaloniai nustebinti. Juk joje kažkas gyveno. Pasibeldėme, bet niekas neatidarė. Eva pažvelgė pro langą ir pasakė:

Nusprendėme išnuomoti savo būstą, kad surinktume pinigų atostogoms, o patys čia gyvensime. Taigi eikite, mes jūsų nekvietėme.

Ar tavo mama žino? – Paklausiau.
Žinoma, kad žino! Kaip manai, iš kur gavome raktus? – Ieva pasakė.
Paskambinau mamai.
Taip, daviau raktus tavo broliui, ir jis pasakė, kad atvažiuos tau padėti.
Mama, jie čia gyvena, jie nepadeda. Eva nieko nepadarys, ir ji mūsų neįsileidžia.
Ar tu to nesupranti? Ką tu turi omenyje, gyventi? – Motina klausia.

Būtent tai ir reiškia. Jie nusprendė išnuomoti savo būstą ir sutaupyti atostogoms. Jie patys persikraustė į kotedžą. – Pasakiau mamai tiesą.

Na, jei jie prižiūrės sodą, laistys jį, ravės piktžoles, tai tegul pasilieka. Man jų negaila. O jei ne – tada išvaryk juos lauk, tegul neišsivaikšto. Jie tokie klastingi, jie moka viską sugadinti! Jie ateina rudenį ir nuima derlių nė piršto nepajudindami. Pasakyk jiems, kad dabar jų eilė rūpintis dačia. – Motina apsisprendė.

Vėl beldžiuosi į duris.
Kas dabar? – Eva piktai šūktelėjo.
Pasakiau jai, ką motina nusprendė. Eva pasakė, kad nieko čia nedarys.
Aš turiu manikiūrą! Kas aš esu, tavo vergė? O jei mes čia ką nors užauginome, kodėl manai, kad dalinsimės? Jei nori, gali nusipirkti sau. O čia viskas bus mūsų.
Aišku, turėčiau juos išvaryti. Jie manęs neklausė, todėl mama turėjo juos įdarbinti pati. Ji liepė jiems išsikraustyti.
O kur mes eitume? Jie gyvena mūsų bute! – šaukė mano brolis.
Duok jiems pinigų, – pasiūliau.

Tai nepadės. Mes juos išleidome Ievos auskarams. – Brolis man pasakė. – Nėra jokios prasmės juos nunešti į lombardą. Jie neatiduotų net pusės jų vertės. Ką turėtume daryti?

Trumpai tariant, tai ne mano reikalas. Turėtum bent jau įspėti mamą apie savo planus. Ir apskritai be prašymo to daryti nėra gerai. Tai labai įžūlu. Ir tu esi tinginys. O kai prireikė, tu iškart atėjai, – atkirtau broliui.

Eva su vyru nuėjo pas motiną, pakeliui siųsdami man prakeiksmus. Ir mano motina taip pat.
Mes daugiau niekada čia nevažiuosime! Niekas! Tu esi viena!

Bet kažkas man sako, kad rudenį jie grįš su maišais, norėdami obuolių ir bulvių…

 

Rate article
Mano brolio žmona pasakė: “Nusprendėme išnuomoti savo būstą, kad gautume pinigų atostogoms, todėl dabar gyvensime čia.”