Maniau, kad tokias istorijas galima perskaityti internete. Tačiau pati buvau panašios istorijos įkaitė.

Man buvo šešeri, kai tėvas paliko mane ir mamą. Buvome tiesiog palikti gatvėje. Aš, mama ir dvi mažos sesutės dvynės. Mama ilgai jį gynė, sakydama, kad tėvas buvo išvykęs į komandiruotę, bet aš žinojau tiesą. Supratusi, kad meluoti beprasmiška, ji pasakė: “Tėčio nebėra mūsų gyvenime!”

Mano vaikiška galvelė negalėjo suvokti visų suaugusiųjų batalijų. Aš pykau ant tėčio ir įsivaizdavau jo sugrįžimą. Tačiau to niekada neįvyko. Mama gyveno su mumis – ji nesureikšmindavo savo asmeninio gyvenimo. Taip, jai buvo sunku, bet, matyt, ji neturėjo kito pasirinkimo. O kas norėtų išsiskyrusios moters su trimis priekabėmis? Laikui bėgant. Aš pati jau buvau ištekėjusi. Turėjau vaikų. Vis dar gyvenu kaime. Turime savo nedidelį ūkį ir obuolių sodą. Jis gal ir jaunas, bet atsiperka.

Prieš kelis mėnesius man paskambino nepažįstamas vyras. Jis sakė, kad mums būtina skubiai pasikalbėti. Net užsiminė, kad jį domina obuoliai urmu. Natūralu, kad sutikau. Susitikome su pliku, nutukusiu vyru mano sodo teritorijoje. Jis nusišypsojo ir įteikė man paketą. Atidariau jį. Ten buvo pigūs saldainiai ir skardinė tirpios kavos. Buvau nustebęs. Jis pasakė:

– Aš esu tavo tėvas.

Neradau, ką atsakyti. Tik sumurmėjau:
– Ar tu kada nors buvai kalėjime?
– Ne, sūnau.
– Ar ketini pirkti obuolių?
– Ne.
– Iki pasimatymo.
– Iki pasimatymo…

Jis paliko maišelį ant suoliuko. Aš jį pasivijau ir atidaviau jam pigius daiktus. Įdomu, ko jis tikėjosi. Perspėjau seseris, kad gali užsukti tėvas. Ir jis buvo teisus – nuėjo pas jas su tuo pačiu maišeliu. Kaip galima po 24 metų tiesiog grįžti su skardine kavos? Paaiškink man tai!

Rate article