Linda namuose turėjo pakankamai gyvūnų. Katės, šunys, kanarėlės. Taip pat atsikraustė vyras, sūnus ir potenciali dukterėčia. O jei prie šio sąrašo dar pridėtum tarakonus, kurie gyveno kiekvieno sugyventinio galvoje, galėtum nusišauti.
Katė keršijo namų šlepetėms. Bet iš kur toks mažytis gyvūnas gavo tiek daug “keršto”? Net šuo perbėgo per švarias antklodes, piktindamasis, kad jį paguldė ant kilimėlio. Kanarėlės taip erzino savo giedojimu. Keisčiausia, kad dieną jos miega, o naktį neužsičiaupia.
Mano sūnus taiso motociklą tiesiog savo kambaryje. Jokio garažo – ką jam daryti? Jis garsiai skamba kaip reaktyvinis naikintuvas, bet važiuoti juo dar negalima.
Mano vyras turi gydytojo receptą grynam orui. Todėl kiekvieną savaitgalį jis susirenka draugus ir skuba į lauką gąsdinti faunos. Žinoma, namo grįžta tuščiomis, nors jaučiasi kaip tikras medžiotojas. Ir savo dukrytę… Jis galėjo išsirinkti geresnę.
Linda išėjo nusipirkti sau lietpalčio, o namo grįžo su akvariumu. Žmogus negali gyventi be gyvūnijos! Ji norėjo nusipirkti daugiau žuvų, bet ją sustabdė skandalingos kainos. Šios dvi plaukia ir tyli – ir dėl to dėkoja. Bent jau kas nors namuose tyli ir negadina nervų.
Draugai Lindos vyrui jubiliejaus proga padovanojo puikią dovaną – licenciją sumedžioti šerną. Natūralu, kad penktadienį jis nuskubėjo į mišką kankinti vargšo gyvūno. Pažadėjo grįžti su šernu.
Šeštadienį Linda buvo iškviesta į darbą. Jos uošvė turėjo bėgti ir ruošti vaikams pusryčius – jie net kiaušinių patys nekepė. Nors giminaitė nepamiršo priekaištauti giminaitei, kad jai darbas yra pirmoje vietoje.
Į namus ji grįžo vėlai. Šuo savo purvinomis letenomis ištepliojo visą jos paltą – jie net nepagalvojo jo išskalbti po pasivaikščiojimo. Giminaitė jau kelintą kartą prisiminė, kad Linda yra aplaidi šeimininkė, ir grįžo namo. Vyras grįžo be šunelio. Supykęs ir susinervinęs – matote, šiuose namuose jis nėra gerbiamas.
Tuo tarpu vyras toliau taisė motociklą. Taip, su tokiu trenksmu, kad kaimynai sieną išdaužė. Linda priėjo prie žuvų ir pamatė, kad jos išplaukė į viršų.
– Pamaitinau jas maistu, bet pamiršau, kad ant rankų turiu kremo. Matyt, joms nepatiko, – sušnabždėjo dukrytė.
– Nudžiugo! Aš nebenoriu tavęs matyti! – sušuko Linda ir išėjo iš namų.
Ji vaikštinėjo po parką ir žiūrėjo į vietas, su kuriomis ją siejo geri prisiminimai. Gimdymo namus, kuriuose gimė jos vyras. Vaikų darželis. Jos pirmasis darbas. Vaikščiojo po miestą, kol ėmė silpti kojos. Ryte grįžo namo ir užmigo ant sofos.
Pabudo, kai šuo laižė jai ausį. Šalia jos kniaukė katė. Prie sofos gulėjo naujos šiltos šlepetės.
– Tau jos patiko? Išsirinkau pačias šilčiausias. Dviratį padėjau, prižiūrėtojas jį prižiūrės, – pasakė sūnus.
– Atsiprašau, Linda, kas nutiko šernui. Užmečiau šautuvą ant medžio, o tada įlėkiau į pelkę. O medžiotojas neskubėjo mums padėti, juokėsi kaip arklys. Gerai, užteks dūsauti. Eime pusryčiauti, mano mama iškepė pyragų, – pasakė vyras.
– Atsiprašau, nuotaka. Aš užsigavau temperamentą. Bet tu žinai, kad dėl tavęs aš kiekvieną suplėšyčiau, – pasakė pamotė.
Staiga suskambo durų skambutis. Linda atidarė duris, o ten stovėjo jos svainė su plastikiniu maišeliu, pilnu žuvies.
– Kodėl? Juk jos tokios brangios!
– Viskas gerai, gavau stipendiją. Tai todėl, kad tave myliu. Galbūt tau nepatinku, bet vis tiek tave myliu.
Jie visi kartu gėrė arbatą ir pyragą, kalbėjosi. Visai kaip senais laikais. Jokių keiksmažodžių ar kaltinimų. Šuo ir katė miegojo. O kanarėlės užtraukė giesmę. Ne naktį, o dieną.
