– Taigi ji taip pat privertė mane išsiskirti, sakydama, kad nėra su kuo taikstytis, žadėjo padėti. Ir kas dabar? Esi suaugęs žmogus, pats gali spręsti savo problemas! Ar tai normalu? – Laura verkia.
Laurai yra 27 metai. Ji turi 4 metų dukrą. Jos motinai 50 metų. Ji gyvena viena dviejų kambarių bute. Jos tėvas gėrė “ne”, niekam nepaliko palikimo.
Laura prieš penkerius metus ištekėjo už turtingo vyro. Mama negalėjo atsidžiaugti, kad jos svainis viską turi – dukra gyvens iš visko pasiruošusi. Butas, automobilis, darbas – apskritai pavydėtinas jaunikis.
Jauna šeima gerai gyveno, kol gimė dukra. O tada vyras nusprendė, kad nėra pasirengęs būti tėvu. Jis niekuo nepadėjo žmonai, po darbo sėsdavo prie kompiuterio arba žiūrėdavo futbolą. Iš Lauros reikalavo tobulos tvarkos ir šviežiai pagaminto maisto. Jam nerūpėjo, kad mažam vaikui reikia dėmesio.
– Dukra nuo pat gimimo buvo labai kaprizinga. Ji visą dieną sėdėdavo man ant rankų. Mano mama dirbo ir galėjo atvažiuoti tik savaitgaliais, o mano uošvė liepė nesitikėti jų pagalbos. Ji man davė tik patarimų, – atsidūsta Laura.
Tarp sutuoktinių kildavo vis daugiau konfliktų. Jos vyras nustojo miegoti namuose. Jis sakė žmonai, kad miega tėvų namuose, bet ar tai tiesa?
– Vieną dieną mama, tapusi mūsų ginčų liudininke, griežtai pasakė: “Išsiskirk!” Iš tikrųjų jis net nebuvo mano vyras, aš viena auginau dukrą, tik ją išlaikiau. Tėvas patikino, kad bet kada galėsiu grįžti namo, padės man pastatyti anūkę ant kojų, – pasakoja Laura.
Mergina ne iš karto nusprendė išsiskirti, tačiau po pusmečio suprato, kad toliau taip tęstis nebegali. Ji susikrovė daiktus ir grįžo pas motiną.
– Iš pradžių viskas buvo tikrai normalu. Mama net padėjo finansiškai. Mano uošviai net nelabai galvojo apie mano anūkę, sakydami, kad jie neprašė manęs gimdyti. Buvęs vyras mokėjo menkaverčius alimentus, nes jie buvo nuskaičiuoti nuo mano oficialaus atlyginimo. Be mamos pagalbos nebūčiau galėjusi to padaryti”, – atsidūsta jauna mama.
Laura, atsidėkodama giminaitei, rūpinosi visais namų ruošos darbais. Po metų ji išėjo į darbą ir išleido dukrą į darželį. Tačiau nuolatiniai nedarbingumo lapeliai prisidėjo prie to, kad mergaitės atlyginimas buvo minimalus. Svajoti apie premijas dirbant tokį darbą nebuvo prasmės. Laura nekantriai laukė, kada pradės veikti adaptacija ir kada dukra nustos sirgti, tačiau motina buvo išėjusi iš proto…
Kaip? Ji sakė, kad ruošiasi ištekėti. Nuvažiavo į sanatoriją, ten susipažino su kažkokiu vyru ir jis jai pasisiūlė. Natūralu, kad iš karto kilo klausimas apie butą. Motina paprašė Lauros atlaisvinti butą, nes vyras netrukus persikels gyventi pas ją. Jos giminaitė net nesvarstė galimybės gyventi kartu su dukra ir anūke.
Nekilnojamasis turtas priklauso jos motinai, Laura neturi jokių teisių į butą. Ji norėjo išsinuomoti butą? Už kokius pinigus? Nebuvo prasmės susitarti su buvusiu vyru, jis jau turėjo dvi kitas šeimas. Katjos atlyginimo vos užtenka kambario bendrabutyje nuomai, o iš ko gyventi?
– Jei ne mama, tikriausiai nebūčiau nusprendusi išsiskirti. Būtume išgyvenę sunkų laikotarpį, pripratę vienas prie kito. Ir taip … Ji mane tam paskatino, o paskui suorganizavo savo laimę ir mane išvijo, – verkia jauna mama.
Kaip manote, kas šioje situacijoje teisus? Ar motina turėtų aprūpinti dukrą iki gyvenimo pabaigos, ar ne? Ką turėtų daryti Laura?
