Ne visi gali pateisinti tėvų lūkesčius. Savo artimųjų akyse Helena tapo išdavike.
Ir kodėl taip yra? Nes ji nenorėjo būti mokytoja. Šia istorija pasidalijo pati Helena. Niekada nemačiau savo senelio, bet žinojau, kad jis buvo vakarinės mokyklos direktorius. O mano prosenelis taip pat buvo mokytojas. Kiek save prisimenu, mama vakarais tikrindavo rusų kalbos sąsiuvinius, o močiutė mokė mūsų vaikus dainavimo. Turiu pedagogų dinastiją, todėl visi mano giminaičiai atsidūsėdavo, kai vaikystėje pasisodindavau lėles ir duodavau joms namų darbų. Tiesą sakant, išskyrus mokyklą, turėjau mažai gyvenimiškos patirties, tiesą sakant, jokių ryškių išgyvenimų. Ir šiaip, manau, kad vaikai visada žaidžia tai, ką mato.
Bet štai mano močiutė ir mama buvo įsitikinusios, kad tikrai tapsiu mokytoja. Trečioje klasėje man buvo pasakyta, kad turiu daugiau mokytis, o ne žaisti su lėlėmis, nes mokytojos dukra negali gauti trejetų. Taip, kartais pasitaikydavo, kad nuslysdavau blogais pažymiais. Taip jau būna. Apie tai buvo kalbama taip dažnai ir taip daug, kad pamažu ėmiau nekęsti mokytojo profesijos. Neketinau savo gyvenimo susieti su šia profesija. Nenorėjau mokyti vaikų. Norėjau būti vaistininku. Man buvo suteikta galimybė rinktis be pasirinkimo. Mano močiutė sakydavo: “Jokių problemų. Tau patinka chemija ir biologija, tad eik mokyti šių dalykų. Aš protestavau, bet būdama 17 metų mama mane spaudė ir turėjau pasiduoti.
Tik po dvejų metų supratau, kad daugiau nebegaliu. Slapta nuo artimųjų palikau pedagoginį universitetą ir įstojau pagal širdies kvietimą. Viskas paaiškėjo, kai buvau jau antrame kurse. Mama nusprendė, kad man reikia atlikti praktiką netoliese esančioje mokykloje. Ji susitarė su savo draugu, kuris turėjo būti mano mentorius. Turėjau jai pasakyti, kad nutraukiau studijas universitete ir niekada nebemokėsiu vaikų. Kokie kaltinimai pasipylė ant mano galvos. Mama ir močiutė šaukė, kad esu vienintelis žmogus, galintis tęsti šimtametę mokytojų dinastiją. O dabar viskas nutrūko tik todėl, kad nežinau, ko noriu.
Mano motina vis dar mano, kad esu kalta dėl močiutės vėžio ir senelio širdies smūgio. Bet mes su močiute susitaikėme prieš jai mirštant. Tuo metu ji atrodė palankiai nusiteikusi mano pasirinkimui. Mama sakė, kad jai reikia pinigų gydymui, ir mes su vyru atidavėme visas savo santaupas. Tuo metu taupėme nuosavam butui. Atidavėme beveik viską. Turėjome gyventi nuomojamame. Nemeluosiu, galvojau apie tai, kad kai mirsime, gausime močiutės butą.
Ir mano mąstyme buvo sveiko proto, nes buvau vienintelė anūkė ir vienintelė dukra. Tačiau aš klydau. Senelė man nieko nesakė, bet testamentą parašė anūkui vyro, kurį jaunystėje mylėjo. Tai reiškia, kad močiutė susirado šį vyrą ir padovanojo jam butą. O anūkė liko be gyvenamosios vietos, su 7 mėnesių kūdikiu ant rankų. Jos motina taip pat žinojo apie močiutės sprendimą, bet tylėjo. Taigi jie nubaudė išdaviką. Tačiau aš vis dar negaliu suprasti, kaip principinga močiutė galėjo priimti pinigus iš manęs ir mano vyro, kai jau žinojo, kad buto negausiu.
Mes su vyru laikėmės savo pozicijos. Jis susirado antrą darbą. Jis neteko daug svorio, ant veido liko tik akys. Dirbo sukandęs dantis, nė žodžio nepriekaištaudamas dėl to, kad visas santaupas išleidome kovai su močiutės liga. Iš mano pusės pagalbos buvo nedaug. Negalėjau eiti į darbą, nes vaikui dar nebuvo nė metų. Tokio amžiaus vaikams labai reikia mamos. Tačiau mes išgyvenome. Nieko neprašiau mamos. Ir niekada to nedarysiu. Man atrodė, kad tėvams svarbiausia yra jų vaikų laimė. Bet kaip gali būti laimingas žmogus, kuriam nepatinka tai, ką jis daro? Tačiau mano giminaičiams svarbiausia buvo ne mano laimė, o jų asmeniniai įsitikinimai.
Mano motina piktinasi manimi, jos idealas yra draugo dukra. Ji yra mokytoja, ir tai viskas, ko reikia mano mamai. Įtariu, kad mano mama taip pat perrašys butą jai. Tebūnie taip ir bus. Ir nė minutės nesigailėjau, kad pasirinkau vaistininkės specialybę. O svarbiausia man yra tai, kad sulaukiu besąlygiško vyro palaikymo. Esu laiminga šeimyniniame gyvenime, patenkinta savo profesija, o ko dar reikia vyrui?
Kaip manote, ar teisinga, kad tėvai diktuoja, ką jų vaikai turėtų veikti gyvenime, ar kiekvienas turi teisę rinktis savarankiškai?
Ką norėtumėte pasakyti herojei ir jos motinai?
