Jis turėjo būti pašauktas į kariuomenę, bet buvo pašauktas. Netrukus prieš tai jo motina labai susirgo. Du vyresnieji jo broliai jau gyveno mieste, ir atsitiko taip, kad jis, jauniausiasis, Brajanas, turėjo rūpintis motina. Jis nesiskundė savo likimu. Jam labai patiko gyventi kaime. Ir staiga į jų kaimą buvo atsiųstos dvi medicinos seserys atlikti praktikos. Viena iš jų, Ema, jį įsimylėjo.
Prieš tai jis spėjo tik baigti mokyklą. Mokėsi gerai, bet nelabai stengėsi, dažnai tinginiavo. Motina norėjo, kad po pamokų jis eitų kur nors mokytis. Bet jis nenorėjo, sakė, kad tiesiog eis dirbti į kolūkį.
-Bet žmonės vis tiek mokosi! Jie renkasi tapti traktorininkais, kombainininkais, mašinų operatoriais! – bandė motina prakalbinti sūnų.
O Brajanas visai nenorėjo mokytis. Jis buvo tik brigadininko padėjėjas.
Kai Brajanas pamatė dvi slaugytojas, jam iš karto patiko viena iš jų, Ema. Jis įsimylėjo ją iš pirmo žvilgsnio. Jis priėjo prie jos ir iškart susipažino. Emai labai patiko jo drąsa, ir jie pradėjo susitikinėti. Jie dažnai kartu eidavo pasivaikščioti. Jie eidavo į mišką, vaikščiodavo po kviečių laukus. Ema taip pat labai mėgo Brajaną.
Jie nuo nieko nesislėpė. Koks tai buvo geras laikas! Brajanas jautėsi laimingiausias žmogus pasaulyje.
O tada Emmos stažuotė baigėsi. Ji pasakė:
– Aš niekada tavęs nepamiršiu! Tu toks geras žmogus! Tavo siela nuostabi! Tu esi stipri. Aš tave myliu, bet negaliu gyventi kaime. Atvažiuok į mano miestą, ir aš mielai tave vesiu!
Brajanui buvo labai skaudu, kad Ema išvažiuoja. Tačiau ji vis tiek išvyko.
Iš pradžių jis visai negalėjo prie jos priprasti, negalėjo įsikurti. Bet paskui viskas po truputį gerėjo, bet jis vis tiek nuolat galvojo apie Emą ir galvojo apie ją. Rudenį kaime buvo labai mažai žmonių. Išvažiavo praktikantai, išvažiavo studentai, kurie padėjo kolūkiui, išvažiavo visi uogų, šviežių daržovių ir vaisių mėgėjai. Briano bendraamžiai buvo paimti į kariuomenę. Jam buvo liūdna, jis dažnai vaikščiodavo po kaimą. Vaikščiojo tomis vietomis, kur kadaise vaikščiojo su Ema ir ją prisiminė.
Grįžęs pasakodavo mamai:
– “Nesijaudink! Aš niekada tavęs nepaliksiu!
Jis eidavo pasivaikščioti bet kokiu oru. Jis šiltai apsirengdavo ir vaikščiodavo valandų valandas. Jis labai pasiilgo savo mylimosios Emos. Ji dažnai rašydavo jam laiškus, kviesdama jį pas save. Jis žinojo, kad ji irgi ilgisi namų. Brajanas pradėjo daug rūkyti.
– Kur klajoji tamsoje? Ir kodėl taip daug rūkai? – barė jį motina.
O jis tik nusišypsojo atgal. Vieną dieną motina jį apkabino ir pasakė:
– “Sūnau, tu čia pasiklysi! Nuvesk mane pas savo vyresnįjį brolį. Aš gyvensiu su juo. O tu eik pas savo Emą. Susituok su ja. Noriu, kad būtum laimingas.
Brajanas nieko nesakė. Po kelių dienų brigadininkas pasiūlė jam darbą arklidėse. Brajanas sutiko.
Kolūkis turėjo nedidelį žirgyną, jame buvo tik dešimt arklių. Ankstesnis žirgyno prižiūrėtojas tiesiog išvyko į miestą. Jo žirgyne buvo baisi netvarka. Jis nemėgo žirgų ir nemėgo dirbti. Kita vertus, Brianui labai patiko dirbti arklidėje. Jam labai patiko rūpintis žirgais. Jis net padarė ženklus su žirgų vardais.
Dabar arklidė buvo tvarkinga ir visur labai švaru. Žirgai visada buvo pamaitinti. Briano darbu brigadininkas buvo labai patenkintas. Ir vis dėlto vieną dieną motina vėl prakalbo sūnui apie tai, kad jis turi vykti į miestą.
– Aš tavęs nevešiu pas brolį. Jo žmona tokia pikta! Tu ten nebūsi laimingas!
Ir tada gavau laišką iš Emmos. Ji rašė, kad kažkoks vaikinas prašo jos ištekėti už jo. Ji seniai jį pažinojo. “Bet aš jam neatsakiau. Laukiu tavo atsakymo. Noriu už tavęs ištekėti. Atvyk į mano miestą! Aš taip blogai jaučiuosi be tavęs!” Brajanas pagalvojo ir sutiko.
Tik į miestą jis važiavo ne vienas. Žinoma, jis pasiėmė su savimi motiną. Jis buvo vedęs savo mylimąją Emą, ir jie gyveno labai gerai. Jo motinai patinka prižiūrėti anūkus ir ji labai patenkinta savo gyvenimu.
