Mama, turiu su tavimi kalbėti kaip moteris su moterimi. Šešiametė mergaitė rimtu žvilgsniu pažvelgė į mamą. Tad jai beliko tik palinkčioti galva ir pasakyti: – Gerai, apie ką kalbėsimės?
Apie ką? – Su nuostaba paklausė dukra. – Apie vyrus.
Tada turime kalbėti apie ką. Vyrai yra gyvi daiktai. – Motina nusprendė pataisyti dukrą.
Kodėl taip yra? – Ji negalėjo suprasti. – Na, jei kalbi apie žmones, tada kalbėk apie kas.
Brrr… – nepatenkinta tarė dukra.
Aš dar nieko nepasakiau, o tu jau mane supainioji…
Atsiprašau. Papasakok man. Kas nutiko?
Tada ne kas tave neramina, o kas! – Šį kartą dukrai teko pataisyti mamą. – Man neramu dėl mūsų tėvo.
Kas jam nutiko?
Manau, kad pradėjai per daug prie jo priekabiauti naktimis.
Ar tu to nesupranti? – Motiną net išpylė šaltas prakaitas. Tai buvo arti. – Mieloji, ar tu nemiegi naktimis?
Žinoma, kad miegu. – Mergaitės veido išraiška buvo nuoširdi.
Tik aš vis dar girdžiu, kaip tu jį kamuoji savo klausimais: “Užteks, jau vėlu, laikas eiti miegoti, išjunk nešiojamąjį kompiuterį! – Mama, jis dirba nešiojamuoju kompiuteriu. Ir jis uždirba pinigus tau ir man. Kad aš galėčiau nusipirkti žaislų, kad tu galėtum nusipirkti maisto produktų. Kodėl tu jam trukdai?
Žinoma, kad trukdo. Šiuo atveju tu esi teisi. Pažadu pasitaisyti. Ar tai visi tavo klausimai? Ar šis pokalbis baigtas?
Žinoma, kad baigtas. – Dukra pritariamai linktelėjo galva.
Einu pašildyti maisto. Mano tėvas netrukus grįš iš darbo. – Dukra nubėgo prie lango ieškoti tėčio. Jis visada jai mojavo.
