Tokius žodžius išgirdau iš savo šešiamečio sūnaus. Jis baliavojo, atsisveikino su savo katinu ir prašė manęs jo nepasigesti.
Su tėčiu kartu negyvenome jau trejus metus. Per tą laiką tapo aišku, kad mūsų santuoka nebesiklijuoja. Jau dingo nuoskaudos ir intrigos, visi priprato, kad mūsų keliai skirtingi. Sudeginau visus tiltus ir pradėjau tvarkyti naują gyvenimą.
Kai išsiskyrėme, mano sūnui buvo treji metai. Jis palaikė ryšius su tėčiu, jam buvo gerai su mano naujuoju vyru ir atrodė, kad supranta, jog mama ir tėtis negali gyventi kartu. Iš Tomo elgesio nebuvo matyti, kad jis kenčia, nerimauja. Jis puikiai vystėsi, džiugino mus savo laimėjimais ir visada buvo geros nuotaikos.
Ir tada buvo šis prašymas. Jis nusprendė palikti šeimą, kurioje buvo mylimas, globojamas ir į viską investavo. Atrodo, kad jis buvo auklėjamas pagal Petranovskają, nepiktnaudžiavo ir diegė naujus pedagoginius metodus.
Taip, jis galėjo susipykti su klasės draugu ar sušlapti pelkėje. Bet tai darė visi berniukai. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad jis gali susikrauti lagaminus ir eiti pas tėvą. Paskambinau savo buvusiam vyrui ir viską jam papasakojau. Jis greitai atvažiavo ir pasiėmė kūdikį. Kad ir kaip man buvo sunku, savaitę išgyvenau be savo mylimo mažojo kraujo.
Kol kitos mamos džiaugiasi laisve ir laikina bevaikyste, aš verkiau. Kai sūnus paskambino ir paklausė, kiek dar gali būti su tėčiu, atsakiau:
– Tai tavo sprendimas. Būk tiek, kiek nori, būk tiek, kiek nori.
Bet tiesiogine to žodžio prasme po kelių minučių paskambinau jam ir paprašiau atvažiuoti, nes labai jo pasiilgau. Buvęs vyras supakavo kūdikį ir iškart parsivežė jį namo. Mano sūnus verkė ir kūrė kažkokią nežinia kokią dramą. Žiūrėjau į jį ir negalėjau suprasti, kas apskritai vyksta. Situacijos negelbėjo net mano mėgstami traškučiai.
Man atrodė, kad mano vaikas tiesiog manęs nemyli, o aš verčiu jį gyventi su manimi. Norėjau užsirašyti pas psichologą ar psichiatrą, kad kaip nors išspręstų šią situaciją.
Ryte jis atsisakė pusryčių. Gerklėje vėl atsirado gumulas. Priėjau prie jo ir sušnabždėjau:
– Ar galiu tau kuo nors padėti?
– Noriu, kad tu ir tėtis gyventumėte kartu, – vėl verkė mano sūnus.
– Mielasis, tai neįmanoma. Mes tiesiog nemylime vienas kito, bet tave labai mylime.
– O kas kaltas, kad išsiskyrėte? Я?
– Niekas nėra kaltas, sūnau. Mes tiesiog skirtingi, ir tai tikrai ne tavo kaltė.
Jis apkabino mane ir iškvėpė. Atrodė, lyg būtų išsprendęs matematikos uždavinį, kuris jam nedavė miegoti visą naktį. Suaugusieji kartais išgyvena tokias sudėtingas situacijas, o čia buvo vaikas. Išsigandęs ir sutrikęs. Jis visą laiką kaltino save dėl mūsų skyrybų ir tylėjo. Jis ieškojo savo priežasčių.
Džiaugiuosi, kad man pavyko su juo pasikalbėti ir prasiskverbti į jo sielos gelmes. Taip, iš pirmo karto nepavyko, bet man pavyko rasti tinkamus žodžius ir nuraminti sūnų. Kelios geros frazės sugriovė šią apmaudo, nepasitikėjimo, sumaišties sieną. Man nušvito, kad mano vaikas yra toks pat, kaip ir anksčiau.
Kai jūsų vaikas ko nors prašo, neneigkite, nepradėkite aukštosios matematikos – tiesiog jį išklausykite. Tiesiog kalbėkite ir klausykitės, darydami išvadas.
