Ana lankė mamą ir buvo pakeliui namo. Ji jau ne kartą buvo sau pažadėjusi niekaip nereaguoti į mamos pastabas ir barnius. Ji suprato, kad negali pakeisti motinos ir kad turi būti tolerantiškesnė. Tai jos nenuramino. Ema visada mokėjo įlįsti jai po oda.
Ir šį kartą – šimtas dvidešimtąjį kartą! – ji ėmė ją kaltinti, kad paliko dukrą dėl naujo meilužio:
– Kas jis tau buvo? Niekas! O tu vis juo rūpiniesi, nuolat jam gamini valgyti ir juo rūpiniesi.
– Mama, ką tu sakai, juk mes gyvename jau dešimt metų.
– Ir ką? Tu net nesi ištekėjusi, taigi jis tau svetimas. Tu jam tarnauji be jokios priežasties. Bet jis ilgai su tavimi nebus. Pamatysi, jis sutiks jaunesnę merginą, kuri paskui jį apsipras ir tave paliks.
Ema anksti tapo našle, labai mylėjo savo mirusį vyrą ir neketino ištekėti už kito. Ji visą savo gyvenimą skyrė dukroms, jai buvo svarbu jas užauginti ir pastatyti ant kojų. O jos buvo nedėkingos – viena, būdama beveik aštuoniolikos, pabėgo kažkur į užsienį, o kita, ištekėjusi už gero vyro, jį paliko. O tu turėjai galimybę gyventi sau ir džiaugtis gyvenimu. arba persikelti pas motiną ir nuomoti savo butą.
Tada Ana paklausė:
– Mama, ar tu nenori, kad būčiau laiminga.
Ema niūriai sumurmėjo, mostelėjo ranka ir padidino televizoriaus garsą. Ana tyliai susikrovė daiktus ir išėjo. Ji stengėsi sukaupti jėgų ir kantrybės kitam jų susitikimui. Kartais ji pertraukdavo motiną pusiaukelėje:
– Mama, ar tu bent žinai, kiek man metų? Man greitai bus šešiasdešimt!
– Taip negali būti, o kiek man tada bus metų? Jie tiek ilgai negyvena.
Tačiau kad ir kiek dukra gyrėsi, kiekvienas menkas kivirčas Aną nuliūdindavo. Ją dažnai apimdavo jausmas, kad yra kalta prieš motiną: ji nelaiminga, aš kažką padariau ne taip, ji nepatenkinta mano pasirinkimais. Ana iki šiol negali sau atleisti tos baisios scenos, kai širdyje šaukė ant motinos:
– Tu nenorėjai manęs gimdyti ir niekada manęs nemylėjai!
Tada jos šalta, nepajudinama motina užsimerkė ir nusisuko. Daugiau nei mėnesį jos nesikalbėjo, net nepaskambino viena kitai. Ir tada Ana gavo laišką. Ema atsiprašinėjo! Ji rašė apie tai, kaip vaikystėje pati buvo netekusi motiniškos globos, kaip jai buvo sunku auginti vyresniąją dukrą – vyras nesirūpino, močiutės nebuvo šalia. Taigi ji tikrai nenorėjo antro vaiko. Tačiau dabar ji dėkinga likimui, kad turėjo tokią dukrą, ir rašė, kad labai ją mylėjo.
Skaitydama motinos žinutę ji verkė, bet po to anna nuėjo tiesiai pas motiną, norėjo susitaikyti. jų santykiai šiek tiek pagerėjo, jos tapo artimesnės viena kitai. Nuo to laiko praėjo keleri metai, ir mama dar labiau paseno. Ji tapo silpnesnė, nebegali sulaikyti savo kandžių pastabų. Kartais ji užsimiršta, Ema vėl pradeda, tarsi norėdama atkeršyti dukrai, kuri savo gimimu apsunkino jai gyvenimą.
Mama virto silpna senute, dabar jai dukros reikia labiau nei kadaise Anai. Ir, regis, aišku, kad jau seniai esi suaugusi, gyveni taip, kad jaustumeisi gerai. Tačiau išgirdusi tuos pačius mamos žodžius, pasijunti blogai. Net ir sulaukus 60 metų skaudu girdėti, kad motina tavęs nepriima. Ypač kai supranti, kad mamos nebebus, bet jos žodžiai liks…
