– Vaikai yra aprūpinti, galima gauti pensiją, aš gausiu pensiją.
Prieš porą mėnesių palaidojo mano kaimyną Fedorą. Pažįstame vienas kitą dešimtmečius, visą laiką gyvenome greta. Nebuvome pažįstami kaip atsitiktiniai pažįstami, buvome šeimos draugai, vaikai augo prieš mūsų akis, Fedoras ir Svetlana jų turėjo penkis. Jų tėvai visiems nupirko namus, jie sunkiai dirbo, ypač Fiodoras, jis buvo gerai žinomas automobilių mechanikas, jo laukė ilgas eilių sąrašas mėnesiui į priekį; modernaus autoserviso savininkas tiesiog meldėsi už patyrusį mechaniką, galintį iš klausos nustatyti bet kokius variklio gedimus, tikrą savo amato meistrą.
Prieš pat mirtį, po jauniausios dukters vestuvių, Fiodoras tapo niūrus ir atsipalaidavęs, jo energinga eisena pasikeitė į lėtą, būdingą seniems žmonėms. O juk pavasarį jam buvo ką tik sukakę 59-eri… Jis išėjo atostogų iš darbo ir skundėsi, kad viršininkas prašė jo išeiti po dešimties dienų, kad neprarastų klientų, o jis neketino grįžti į darbą. Likus dienai iki išvykimo, jis nuėjo pasikalbėti su vadovu ir paprašė, kad jį išleistų ramybėje, pažadėdamas retkarčiais padėti, jei bus labai blogai.
Kažkodėl jis nieko nesakė žmonai, o ryte, kai reikėjo ruoštis į degalinę, neskubėdamas išsitiesė, apsivertė ant kito šono ir vėl užsnūdo. Svetlana atbėgo iš virtuvės, kur jau buvo paruošusi pusryčius, ir skėstelėjo rankomis:
– Ar dar miegate?! Kam paruošiau pusryčius? Bus šalta!
– Valgysiu šaltą, neisiu į darbą…
– Ką turite omenyje, kad nevažiuosite? Jie laukia jūsų, jie tikisi jūsų!
– Jie nėra, aš vakar išėjau…
– Nustok juokauti, jis pasitraukė. Kelkis!
Svetlana juokaudama nuplėšė nuo vyro antklodę, bet jis nė nemanė keltis, susmuko ir vėl užsidengė akis.
– Aš pavargau, Sveta, mano gyvenimo trukmė išsekusi… Kaip tas variklis po trečio kapitalinio remonto… Vaikai gerai aprūpinti, turiu centų, ketinu kreiptis dėl pensijos…
– Kokios pensijos, vaikai turi daug reikalų, jie turi remontą, jiems reikia plėstis, keisti baldus, Saša nori nusipirkti automobilį, kas jiems padės?
– Jie turėtų stengtis patys sau padėti, mes su jumis, ačiū Dievui, jų nenuskriaudėme…
Svetlana atėjo pas mane visiškai sutrikusi ir papasakojo apie šį rytą vykusį jų dialogą. Ji paklausė mano patarimo, o aš pasidalinau įspūdžiais apie pasikeitusį Fedoro elgesį:
– Jis pavargęs, jei pats taip sakai, nespausk jo prie darbo, tegul tikrai gerai pailsės, o ne berniukas visą dieną sukti veržles po automobiliais, neseniai sutemo ir jo neatpažinau – eina kaip senelis, susikūprinęs, vilkdamas kojas, priėjau arčiau, net nustebau, kad tai tavo Fedoras taip blaškosi. Tą patį jis pasakė ir man, kai išgirdo, kad manęs neatpažįsta: “Aš pavargau…”.
Bet kažkodėl Svetlana į mano pasakojimą nežiūrėjo rimtai:
– “Jis turi mopingo, tai viskas, nuo ko jis pavargo! Surinksiu visus vaikus, tegul jie papasakoja, kiek daug darbo reikia padaryti!
– Sveta, visko negali padaryti. Kiek metų jūsų vyresniajam? 45, jei neklystu? Netrukus jis taps seneliu, o jūs visą laiką norite jam padėti, tegul vaikai jums padeda, senatvė jau prie jūsų slenksčio.
Kaimynė supyko ant manęs ir išėjo.
Po savaitės visi vaikai susirinko pas Fiodorą ir Svetlaną. Jie sėdėjo prie didelio stalo, buvo daug triukšmo, bet ore tvyrojo tam tikra įtampa. Visi suprato, kad susirinko ne dėl priežasties, o “proga”.
Svetlana atidarė šeimos tarybą:
– Mūsų tėvas išeina į pensiją, ką jūs sakote, pasitarsime. Tuomet negalėsime jums padėti ir turėsime patys susiveržti diržus…
Fedoras įsikišo:
– Kodėl ji turėtų būti sugriežtinta, pažiūrėkite, kiek turime vaikų – penkis, visi jie dirba, ar gali būti, kad du iš mūsų negali jų pamaitinti? Mes penkis iš jų kartu pamaitinome ir ne tik pamaitinome, bet ir pastatėme ant kojų, niekas nesikankina. Aš jums nepriekaištauju, tik primenu mūsų gyvenimą, jis turėtų būti toks, kad tėvai turėtų padėti savo vaikams. Tik dabar mums taip pat gali prireikti pagalbos, bijau, kad nukrisiu prie degalinės lifto…
Po trumpos pauzės vaikai pradėjo kalbėti. Vyresnysis Antonas buvo pirmasis. Jis nepradėjo klausinėti, kaip jaučiasi jų tėvas, bet pradėjo vardyti savo reikalus ir problemas, ir rezultatas buvo toks:
– Apgailestauju, bet dabar neturime pakankamai pinigų, kad galėtume jums padėti, galbūt laikui bėgant…
Visi kiti vaikai kalbėjo panašiai. Vieni norėjo naujo namo, kiti – automobilio ir visi tikėjosi, kad tėvai, kaip įprasta, nemažai prisidės prie jų planų. Niekas nesidomėjo, kaip tėvas ir motina sukūrė šiuos “įnašus”.
Galiausiai Fedoras pakilo nuo stalo ir liūdnai tarė:
– Na, kadangi jūs visi mane vežiojate į darbą, aš eisiu ir dirbsiu tiek, kiek galėsiu…
Kitą dieną Svetlana vėl atėjo pas mane, tarsi grįždama prie mūsų pokalbio, ir pasakė:
– Na, jūs sakėte, kad vaikai atėjo ir kalbėjosi su tėvu, o jis ėjo į darbą kaip geras berniukas ir kad buvo “pavargęs, pavargęs”! Aš irgi buvau pavargęs, tad kas dabar?
…Fedoras tris dienas dirbo degalinėje. Greitosios pagalbos automobilis jį išvežė iš dirbtuvių. Jie nieko negalėjo padaryti dėl jo pavargusios širdies, ir vėl visi vaikai susirinko į laidotuves ir pobūvį. Žinoma, mes taip pat buvome ten, klausėmės vaikų pasakojimų apie tai, koks geras jis buvo jiems ir anūkams, prisimindami savo tėvą. Norėjau paklausti: “Kodėl jo nesaugojote, juk jis prašė?”
Tokia liūdna istorija nutiko mūsų kaimynui. Svetlana dabar gyvena viena, taupo pinigus viskam, nes vaikai turi daug neišspręstų savo problemų…
