Nataša ir Ženia kartu gyveno jau daugiau nei penkerius metus. Šis vaikinas nebuvo labai žvaigždėtas, o jo atlyginimas nebuvo didelis, nes jis buvo paprastas dirbantis žmogus. Nataša visada svajojo apie pasiturintį, o dar geriau – turtingą gyvenimą, todėl visada džiaugėsi sutikusi sėkmingesnius vyrus nei jos vyras.
Vieną dieną Natašai labai pasisekė – ją priglaudė turtingas verslininkas, pažadėjęs jai aukso kalną. Ji patikėjo jo žodžiais ir paliko savo vargšą vyrą, kad susitaikytų su nauju gyvenimu.
Ženią sukrėtė žmonos veiksmai. Jis puolė prie mylimosios kojų, žeminosi ir maldavo jos nepalikti jo. Vyras pažadėjo mylimajai, kad viskas pasikeis ir jis stengsis uždirbti daugiau pinigų, sakė, kad išeis iš ankstesnio darbo, ir pažadėjo, kad dirbs dieną ir naktį, kad tik ji būtų patenkinta.
Tačiau Nataša liko tvirtai nusiteikusi – ji jau svajojo plaukioti balta jachta ir apsipirkinėti brangiausiuose Europos butikuose. O jos vargšas vyras tikrai niekada negalėtų sau leisti tokių dalykų. Todėl jos neatbaidė jo meilės įžadai ir pažadai, kad jis dėl jos perkels kalnus.
Po penkerių metų, kai Natašai buvo trisdešimt dveji, turtingas džentelmenas prarado susidomėjimą ja, nes jo aplinkoje knibždėte knibždėjo jaunų ir gundančių nimfų. Jis pasakė Natašai, kad ji jam nepatinka, turi didelių reikalavimų, todėl jis visiškai prarado susidomėjimą ja.
Kadangi Nataša sostinėje visiškai neturėjo iš ko gyventi, pati nebuvo įpratusi dirbti ir nedirbo nė dienos, todėl nusprendė grįžti pas buvusį vyrą. Ji nusprendė, kad jei jis prisiekė jai amžiną meilę ir pasakė, kad jo širdis jai priklauso amžinai, vadinasi, jis laukia jos sugrįžtant.
Tuo metu, kai Nataša priėjo prie buto, kuriame kadaise gyveno Ženia, ji išgirdo kažkokį šurmulį prie durų, tada duris atidarė nepažįstama moteris, kuri ant rankų laikė mažą mergaitę.
– Mieloji, mes jau daug kartų kalbėjome apie tai, kad pati neatidarysi durų. – pasakė nepažįstamoji kūdikiui ant rankų. – Ko norite? – Moteris paklausė Natašos, kuri stovėjo ant slenksčio pravira burna.
– Aš ieškau Ženia, ar jis namie? – Nataša buvo pasimetusi, nežinojo, ką daryti.
– Ženia, tavęs prašo moteris! Koks jūsų vardas? – Nepažįstamasis pašaukė Natašos vyrą ir įdėmiai pažvelgė į svečią.
– Nataša!” – nustebo Ženia ir atsisuko į nepažįstamąjį. – Brangioji, įeik į butą, mums su svečiais reikia pasikalbėti.
– Kas yra ši moteris? – nustebusi paklausė Nataša, žiūrėdama į išeinančią merginą su dukra ant rankų.
– Tai mano žmona Olga, o kūdikis ant jos rankų – mano mažoji Marinka. – Ženia sakė.
– Kada susituokėte? Iš kur gavote dukrą? Tu prisiekei man amžiną meilę, pažadėjai, kad niekuomet nieko nemylėsi taip, kaip myli mane?
– Nuo tos dienos praėjo tiek daug metų! Iš pradžių labai nerimavau, bet paskui supratau, kad tau išvykus tiesiog pradėjau gyventi. O tada sutikau Olą ir įsimylėjau ją iš visos širdies. Ji privertė mane jaustis laimingą. Ji padovanojo man dukrą.
– O kaip dėl manęs?
– Nataša, tavęs nebuvo penkerius metus ir tau nerūpėjo, kaip gyvenu ir kas man atsitiko. Metėte save į kitų žmonių pinigus. Galvojote tik apie pinigus ir gražų gyvenimą. Galbūt niekada nebuvome turtingi, bet tai nepateisina to, ką jūs padarėte. O dabar grįžai? Ko tikėjotės, kad iki šios dienos sėdėsiu ir lauksiu jūsų?
– Koks aš buvau kvailys! Aš tave myliu!
– Nataša, liaukis vaidinti komediją. Geriau eik, man tavęs nereikia ir nenoriu tavęs matyti. Tavo vaikinas tave metė, todėl bėgai pas mane? Nuo jūsų man bloga! Geriau eikite!
Nataša apsipylė karčiomis ašaromis, ji kentėjo dėl to, kad niekas jos nenorėjo, o Ženia džiaugėsi, kad jam pavyko atkeršyti šiam niekingam svetimų pinigų medžiotojui.
