Mano pavardė yra Chrukinas. Mano būsimos žmonos pavardė yra Odojevskaja. Visa jos šeima tuo labai didžiuojasi. Jos tėvai sakė, kad jų šeima kilusi iš caro aplinkai artimų bajorų. Gal ir taip, bet dabar tai nesvarbu. Juk šiandien jie yra niekuo neišsiskirianti, įprasta šeima: žmona dėsto mokykloje, o vyras dirba inžinieriumi mokslo institute.
Esu kilęs iš mažo Uralo kaimo. Mano tėvai dirba vietiniame fabrike. Jų tėvai – paprasti valstiečiai, bet buvo pasiturintys. Tiesa, vienu metu jie buvo išvaryti ir ištremti. Nuo vaikystės jis mėgo imtynes. Tapo sporto meistru, nes praktikavo kovos menus. Susidomėjo automobiliais, įsidarbino vairavimo mokykloje ir mokė vairuoti ekstremaliomis sąlygomis. Taip pat dėstau kovos menus vienoje prestižiškiausių sporto mokyklų.
Kai buvau vaikas, iš manęs dažnai tyčiodavosi dėl mano pavardės. Būtent tai paskatino mane imtis sporto, kad galėčiau kovoti. Dabar man ne tik nepatinka mano pavardė, bet netgi didžiuojuosi ja. Juk ant sienos kabo daugybė diplomų ir pažymėjimų. Tačiau mano mergina nėra pamišusi dėl mano pavardės ir nusprendė, kad jos nekeis. Ji teigia, kad būsimam vaikui mokykloje bus labai sunku.
Ji nenori suprasti, kad mane puikiai motyvavo mano pavardė. Merginos nuomone, dabar viskas kitaip. Čia esu įsitikinęs, kad ji dar nenusipelnė nešioti mano pavardės. Mane pažįsta ir gerbia daugelis mūsų miestelio gyventojų, įtakingi žmonės kreipiasi į mane pagalbos. Bet niekas nežino, kas yra mano Anya.
Na, ji gali likti Odojevskaja, tai jos reikalas. Bet mano sūnus privalo turėti mano pavardę, kitos išeities nėra. Pažiūrėsime, kaip viskas klostysis. Ar pavardė nupieš jį, ar jis ją!
