Mano sutuoktinis ir aš apie trejus metus taupėme, kad turėtume vasarnamį, ir galiausiai po to laiko jį nusipirkome. Jau metus ten važiuojame savaitgaliais arba visai vasarai.
Mama ir tėtis taip pat mums šiek tiek padėjo – jie norėjo padėti mums kuo greičiau įgyvendinti savo svajonę. Tuo metu turėjome pakankamai pinigų, todėl galėjome patys ten kažką užbaigti statyti. Mums reikėjo šiltnamio, kad galėtume ką nors auginti žiemą, taip pat kieme turėjome smėlio dėžę ir sūpynes vaikams žaisti. Nuo pat pradžių į mūsų sodybą beveik kasdien atvykdavo mano ir mano vyro draugai, su kuriais dažnai eidavome prie upės, nes ji buvo už poros šimtų metrų nuo mūsų namų. Vakare išeidavome į lauką ir ant laužo kepdavome mėsą, o vėlai vakare jie mus palikdavo, bet kai kurie pasilikdavo nakvoti, nes ne visi turėjo transportą, kad tokiu vėlyvu metu galėtų patys grįžti namo. Apskritai visi pažįstami sveikino mus su įsigyta dačia.
Praėjus metams beveik visi, su kuriais susitikome, suprato, kad svarbu turėti saiko jausmą. Todėl po kurio laiko visi nustojo taip dažnai pas mus lankytis. Paprastai jie atvyksta pas mus per šventes, kai mes juos kviečiame ir niekas jų neprašo. Tačiau pažįstu vieną žmogų, kuris to nesupranta. Jei ši moteris išgirs ką nors apie mūsų kelionę į kaimą, jis iš karto supakuota lagaminą ir jo sūnus nepamiršo jį pasiimti, o tada ateiti ir bus ten gauti ant mūsų nervų. Jai nesvarbu, ar mes ją pasiimsime pas save, ar ne – svarbiausia, ko ji nori.
Būtų gerai, jei čia būčiau atvykusi tik su vyru, bet čia yra ir mano tėvai bei maži vaikai. Būčiau norėjusi, kad ji mus paliktų, bet visi mano bandymai ją išvilioti buvo nesėkmingi, o paskui paaiškėjo, kad mano draugė visus tris mėnesius vasaros atostogų metu gyveno pas mus, bet jai tai nė kiek nesutrukdė.
Į mano užuominas, kad jai laikas grįžti į savo namus, ji visai neatsižvelgė. Netgi bandžiau ją įkalbėti išsikraustyti, sakydama, kad netrukus mus aplankys ir mano vyro tėvai, kad bus per daug žmonių. O mano pažįstama netgi sutiko gulėti ant šaltų grindų, bet tik tada, jei duosime jai čiužinį, todėl aš visada miegodavau ant lovos be čiužinio. Tačiau net kai į svečius atvyko mano sutuoktinio tėvai, mano draugas iš tikrųjų miegojo ant šaltų grindų ir visai dėl to nesipiktino.
Jos apsilankymą galima apibūdinti taip: ji atvyksta penktadienio vakarą ir likusias dvi dienas tiesiog ilsisi ant sofos priešais televizorių, o mes su vyru prižiūrime sodą, laistome jį ir net kasdien plauname namų grindis. Tačiau į visus mūsų pagalbos prašymus ji visada atsakydavo: atėjau pas jus pailsėti, o man nieko nereikia daryti.
Mano sutuoktinis ir tėvai nė žodžio nepasakė apie mano pažįstamą, matyt, tik aš vienas pastaruoju metu ją erzinausi.
Pagaliau lauke pasidarė šalta ir atėjo žiema. Sėdėjome su drauge prie mano sodybos ir gėrėme kavą, o ji pradėjo kalbėti: Ech, gaila, kad dabar žiema, galėčiau čia atvažiuoti kasdien kaip vasarą, bet tik šeštadieniais, juk greitai bus šilčiau. Susigraudinau nuo jos žodžių ir pagalvojau: Štai kodėl negaliu pasakyti jai į akis, kad nekenčiu matytis su ja kiekvieną savaitgalį ir tai mane labai erzina. Ką daryti, jei ji įsižeis ir daugiau su manimi nebendraus?
To visai nenorėjau. Norėčiau, kad ji tiesiog nustotų kiekvieną savaitgalį atvažiuoti į mano kotedžą, bet ir aš nenoriu tokio skandalo.
