Mano tėvai gyvena Ukrainoje, o aš – Rusijoje. Nesimatėme daugiau nei dvidešimt metų. Jie dirba menininkais, dainuoja folkloro chore ir visą gyvenimą tik keliauja. Kai man sukako penkeri, išvykau gyventi pas močiutę. Kad močiutei būtų lengviau, ji turėjo persikelti pas giminaičius į Kursko sritį. Iš pradžių mama ir tėvas atvykdavo pas mus du, kartais tris kartus per metus, bet paskui ėmė lankytis vis rečiau. Galiausiai nustojau apie juos galvoti. Tada mūsų bendravimas galutinai nutrūko. Kai mokiausi medicinos mokykloje, ištekėjau trečiame kurse.
Dabar su vyru turime savo odontologijos kliniką ir gerai uždirbame. Prieš metus pasirodė mano tėvas ir motina. Jie pradėjo skambinti į kliniką, nes net neturėjo mano telefono numerio. Mūsų pokalbiai su jais susidėjo iš jų skundų apie savo gyvenimą.
Išklausiau visus jų skundus ir atsakiau, kad tą dieną jie patys pasirinko savo kelią, kai atidavė savo dukrą prižiūrėti močiutei. Kartais tėvai siųsdavo močiutei šiek tiek centų, bet mes su ja dažniausiai gyvenome iš jos pensijos. Ji man tai sakė daugybę kartų, ir aš pats tai žinojau, nes mums su ja reikėjo taupyti.
Mokykloje man sekėsi labai gerai, todėl galėjau gauti stipendiją. Dirbau naktine slaugytoja ligoninėje, kad galėčiau sau leisti gyventi ir apsirengti. Dabar manau, kad aš turiu savo gyvenimą, o mano tėvai – savo, ir tegul jie jį kuo geriau išnaudoja.
Kai tėtis ir mama suprato, kad neketinu jiems padėti, jie ėmė sakyti, kad ketina kreiptis dėl vaiko išlaikymo. Tačiau, atsižvelgiant į dabartinę politinę padėtį tarp mūsų šalių, labai abejoju, ar jiems pavyks ko nors pasiekti. Jų žodžiai mane galutinai atitraukė nuo jų. Jei anksčiau abejojau savo sprendimo teisingumu ir vis dar svarsčiau galimybę padėti jiems finansiškai, tai dabar nenoriu apie juos nieko žinoti. Kaip manote, ar aš teisus, ar neturėčiau to daryti savo tėvams?
