Sekmadienio rytą gulėjau ant sofos apsiklojusi pledu. Mano vyras nuskubėjo pas mamą pakeisti lemputės. Tačiau priežastis, dėl kurios paprašiau sūnaus apsilankyti, žinoma, buvo kita:
– Sūnau, ar nepamiršai, kad Iljuša šiandien turi jubiliejų? Atvažiuokite ir pakeiskite lemputę.
Mano vyras yra tikras išlaidūnas. Jo atlyginimas mokamas tik kelias dienas. Gerai, kad jis man duoda pinigų nuomai ir maisto produktams. Likusius pinigus jis išleidžia naujiems žaidimams ir viskam, ko jiems reikia, pirkti. Nekreipiu į tai dėmesio, nes manau, kad verčiau leisiu savo berniukui žaisti, o ne gerti garaže ir eiti į naktinius klubus. Be to, kažkur skaičiau, kad pirmieji keturiasdešimt vaikystės metų yra patys sunkiausi kiekvienam žmogui.
Visa tai aprašiau ne tam, kad manęs gailėtumėtės, tiesiog papasakojau, kodėl mano sutuoktinio kišenės visada tuščios.Aš tokių problemų neturiu. Man net pavyksta sutaupyti. Dažnai skolinu savo sutuoktiniui pinigų, jei jam jų skubiai reikia. Tačiau aš visuomet jam atmetu, kai jam reikia pinigų motinos, sūnėnų ar sesers reikmėms.
Žinoma, prisiminiau, kad šiandien yra Iljušos jubiliejus, todėl prieš savaitę nupirkau jam konstruktorių kaip dovaną. Prieš vyrui išvykstant pas šeimą, iškilmingai įteikiau jam dovaną ir nuėjau žiūrėti filmo. Į vakarėlį neatvykau, nes su giminaičiais turime abipusių nemalonumų.
Jie įsitikinę, kad neturiu ką mylėti, nes neleidžiu vyrui leisti jiems pinigų ir atsisakau prižiūrėti jo sūnėnus. Kartą sutikau valandai prižiūrėti savo svainės vaikus, bet po pusės dienos jie juos pasiėmė. Štai kodėl nespėjau laiku į darbą. Taip pat turėjau drąsos skųstis savo svainei. Mama ir sesuo mane vadino begėdžiu ir chamu. Atsisakiau visų vėlesnių prašymų prižiūrėti vaikus. Tačiau niekada neprieštaravau, kai vyras prižiūrėjo mano sūnėnus, nes man taip pat patiko su jais žaisti.
Mano sutuoktiniui išvykus, nepraėjus nė porai valandų, jis atvyko į mūsų namus su visa savo šeima, įskaitant sūnėnus. Sutuoktinio tėvas, vilkėdamas viršutiniais drabužiais, nesigėdindamas ėjo per namus ir svarbiu žvilgsniu pranešė naujieną:
– Nusprendėme, kad per Iljušos jubiliejų padovanosime jam jo paties išsirinktą planšetinį kompiuterį, kurio vertė – keturiasdešimt trys tūkstančiai. Už dovaną esi man skolingas trisdešimt septynis tūkstančius. Eikite į priekį ir išlaidaukite.
Padovanočiau berniukui planšetinį kompiuterį, bet ne tokį brangų, o paprastą, maždaug už tris tūkstančius. Tik lemtingo sutapimo dėka žmonos sesuo daugiau nei dvi savaites savo socialinio tinklo puslapyje skelbė planšetinio kompiuterio už keturiasdešimt tris tūkstančius nuotrauką. Gyvenime pasitaiko tokių atsitiktinumų.
Aišku, kad jokių pinigų nedaviau. Tuomet net mano vyras ėmė priekaištauti, kad esu godi. Įjungiau kompiuterį ir pasikviečiau Iljuką. Vos per penkias minutes kartu su juo išsirinkome ir nusipirkome jam patikusį įtaisą. Ir jie visada man priekaištauja, kad netoleruoju vaikų!
Berniukas laimingas nuskubėjo pas mamą, kuri visą laiką sėdėjo koridoriuje. Sužadėtinės rankos buvo labai lipnios, todėl prie jų visada kas nors prilipdavo. Mano sutuoktinio tėvams mano nuoširdus gestas neatrodė vertas dėmesio ir jie iškart pasipiktino.
– Niekas jūsų neprašė to daryti, turėjote duoti pinigų, tad pirmyn. Jūs apiplėšinėjate mano sūnų, jis negali nusipirkti net lemputės. Nedelsiant atiduokite man trisdešimt septynis tūkstančius, gerai žinote, kad tai mano sūnaus pinigai.
Tą akimirką ji ėmė raustis mano rankinėje, kuri gulėjo ant naktinio stalelio. Pažvelgiau į sutuoktinį ir išsišiepiau:
– Noriu, kad jie iš čia dingtų per tris minutes!
Tuomet mano sutuoktinis pagriebė savo tėvą už skėčio ir išvilko jį iš mūsų namų. Jam užteko trijų minučių.
Taigi, aš esu už tai, kad mano sutuoktinis išleistų savo atlyginimą mokamiems žaidimams, nes anksčiau visus pinigus iš jo atimdavo mama. Verčiau tegul jis išleidžia savo atlyginimą kažkam, kas jam patinka, o ne verčia šiuos niekšus jį iš jo atimti. Pavyzdžiui, šiandienos įvykis su elektros lemputėmis: “Vyras jau buvo beveik pasiekęs mamos namus, kai ji paskambino ir liepė nupirkti elektros lemputę. Sutuoktinis nieko apie tai nesupranta, todėl paprašė pardavėjo surinkti ir davė jam vamzdelį, kad mama galėtų pateikti užsakymą. Vaikinas supakavo jam dvidešimties metų senumo lempučių maišą ir pasakė mano uošviui sumą, kurią jis turi sumokėti. Tada mano mama liepė pardavėjui duoti brangiausias energiją taupančias lemputes ir kuo daugiau. Ir mano sūnus moka ne mažą kainą”.
Dabar sėdžiu ir galvoju, kad turėjau ištekėti už našlaičio!
