Tą dieną atvažiavo mano sūnus ir marti, įteikė man raktus ir nuvežė pas notarą.
Buvau tokia susijaudinusi, kad negalėjau ištarti nė žodžio, todėl tik šnabždėjau:
– Kodėl man dovanojate tokias brangias dovanas? Man to nereikia!
– Tai premija jūsų pensijai, į ją įsileidžiate nuomininkus! – tuo metu man pasakojo sūnus.
Tuo metu dar net nebuvau nuėjęs į pensijų fondą! Ką tik buvau išleistas iš darbo į užtarnautą poilsį. Ir jie jau buvo viską nusprendę be manęs. Pradėjau atsisakinėti, o jie liepė man nesiginčyti.
Mano santykiai su dukrytė ne visada buvo sklandūs: tai ramiai, tai staiga iš giedro dangaus kilo audra. Ir aš buvau audros kaltininkas, ir ji. Mums prireikė daug laiko, kad su ja susigyventume. Turėjome išmokti nesiginčyti. Turėjome išmokti nekovoti. Pastaruosius kelerius metus, ačiū Dievui, gyvenome taikiai.
Kai mano svainė sužinojo apie dovaną, ji paskambino ir pradėjo mane sveikinti, o paskui ir save girti: “Vadinasi, užauginau gerą dukrą, jei ji neprieštarauja šiai dovanai tau!” Tada ji pasakė, kad pati nebūtų priėmusi tokios dovanos, bet būtų ją atmetusi savo anūko naudai.
Pusę nakties galvojau, ar sugebėsiu pragyventi tik iš pensijos, nes man jos daug nereikia. Ryte paskambinau anūkui ir ėmiau švelniai klausinėti, ar jis neprieštarautų, jei užregistruočiau butą jo vardu. Mano anūkui netrukus sukaks šešiolika metų, jis turi eiti į koledžą, turės merginą, bet negali jos vesti pas tėvus.
– Senele, nesijaudink! Noriu pats užsidirbti pragyvenimui! – atsakė mano anūkas.
Visi atsisakė buto. Pasiūliau ją savo marčiai, anūkui ir net sūnui.
Prisimenu atvejį, kuris nutiko mano vyresniajai seseriai: jos svainė atsikratė savo namo, o jai teko persikelti į komunalinį butą. Ji įsikibusi į kambarį kaip skęstantis žmogus į šiaudą.
Mūsų dėdė… Jo nebėra jau penkiolika metų, o jo įpėdiniai iki šiol nebendrauja, nes negalėjo pasidalyti jo turto be kovos.
Kartą vienoje televizijos laidoje mačiau, kaip motina ir tėvas perleido savo namus sūnui, bet jis juos pasiėmė ir iškeldino iš namų, o paskui pardavė savo tėvų namą, palikdamas tėvą ir motiną gatvėje.
Aš verkiau… net nežinau kodėl, iš dėkingumo arba iš pasididžiavimo savo vaikais. Nuėjęs į pensijų skyrių sužinojau, kad mano pensija apskaičiuota dvidešimt tūkstančių, o tada sūnus išnuomojo mano butą už trisdešimt tūkstančių per mėnesį. Tą akimirką įvertinau vaikų dovaną: ji buvo tikrai karališka!
