– Linda, nagi, – pasakė Hovardas žmonai, – taigi tu mane pagavai su kita moterimi. Ir ką? Galėjai man atleisti.

– Jei būčiau žinojusi, kad esi toks, niekada nebūčiau už tavęs ištekėjusi.” Linda pasakė: “Kur aš žiūrėjau? Kur buvo mano akys? Kodėl mano intuicija tylėjo? Kodėl mano motina, kuri nuolat mane perspėdavo dėl kitų vyrų, nė žodžiu neužsiminė apie tave? Kodėl?

– Kodėl, kodėl, kodėl, – Hovardas mėgdžiojo žmoną, – Kiek daug klausimų. Ir atsakymas į visus šiuos klausimus yra vienas.

– Įdomu, koks jis? – paklausė Linda.

– Atsakymas yra tas, kad tu visą laiką mane mylėjai ir tebemyli, – atsakė Hovardas, – Nes aš esu šviesa tavo lange. Nes tu nenori, kad toks lobis kaip aš atitektų kitiems. Juk puikiai žinai, kad, be tavęs, į mane pretendavo dar du tavo draugai. Liza ir Keitė.

– Galbūt kažkada tave mylėjau, – pritarė Linda, – galbūt kažkada pavydėjau savo draugėms. Bet kur ta Liza? O kur yra Keitė? Visa tai – tolima, tolima praeitis.

– O, o, o, o. Jau praeityje?

– Taip, praeityje, – atsakė Linda, – nes ir Liza, ir Keitė yra ištekėjusios ir turi vaikų. Ir jos jau seniai pamiršo apie tave. O aš vis dar gyvenu su tavimi. Bet dabar, kai atskleidėte savo esmę, parodėte, kas iš tikrųjų esate… Mano meilė jums dingo.

– Kokia nesąmonė!” Hovardas pasakė. “Ji ką tik sužinojo. Tu visada žinojai, kas aš esu. Niekada nuo tavęs neslėpiau, kad esu tingus ir nepraktiškas. Kad ištikimybė – tai žodis, kuris man nieko nereiškia.

– Taip! Įsivaizduok tai! Aš nežinojau, – pasakė Linda.

– Nori pasakyti, kad nežinojai, jog esu tinginys?

– Ne, nežinojau.

– Tu irgi nežinojai, kad žiūriu į kitas moteris?

– Ne, – pakartojo Linda.

– Na, kokią nesąmonę kalbi, Linda. Tu negali to padaryti. Tai kaip vaikų darželis, tiesą sakant.

 

– Gerai. Tegul būna, kaip nori, – pasakė Linda. “Aš užmerkiau akis. Nenorėjau pastebėti. Bet buvau tikra, kad susitvarkysi, užsidirbsi padoriam pragyvenimui, būsi pavyzdingas vyras ir tėvas. O koks tu vyras? Ir koks tu esi tėvas? Tik vardas. Ne, ne! Tik po to, kai taip ilgai su tavimi gyvenau, supratau, kas tu iš tikrųjų esi. Tu esi nevykėlis, kuris visada gyvens iš moterų.

– Bet kodėl nevykėlis? – paklausė Hovardas. – Aš taip ilgai su tavimi gyvenu ir man viskas gerai. Tu uždirbi, gamini valgį, valai, sprendi visas mūsų buitines problemas. Kaip drįsti po viso to vadinti mane nevykėliu. Aš esu labai laimingas žmogus! Esu sėkmingas vyras!

– Tu esi blogas žmogus, Hovardai, – pasakė Linda, – tu net nesupranti, koks esi blogas… Ir viskas, ką sakai, yra labai blogai. Kodėl aš tiek metų su tuo taikstiausi? Ko aš laukiau?

– Ak, nustok su ta komedija, Linda, – pasakė Hovardas. “Kodėl, o, kodėl. Kas iš tikrųjų nutiko? Taip, tu pagavai mane su kita moterimi. Ir kas iš to? Tu galėtum suprasti… Atleisk…

– Norėčiau, kad galėčiau! – Linda įnirtingai protestavo.

– Taip, taip, – pritarė Hovardas. – Radau spintoje dalį tavo pinigų ir juos išleidau.

– Kai kuriuos?!” – sušuko Linda. “Penkiasdešimt tūkstančių! Tu tai vadini kažkokiais pinigais?!

– Ir, beje, Linda, tai tavo pačios kaltė, – pasakė Hovardas. “Kodėl slėpėte nuo manęs, kad turite tiek pinigų? Jei būčiau žinojęs, ką taupai, nebūčiau jų išleidęs.

Linda negalėjo patikėti savo ausimis.

– Tu juos išleidai tai moteriai, su kuria tave suvedžiau. Kaip galėjai, Hovarde? Kaip tu galėjai… Aš atidėjau tuos pinigus, kad galėtume kartu keliauti, o tu…

– Na, gerai, gerai, – pasakė Hovardas. “Sutinku. Aš klydau. Na, nubausk mane.

– Nubausti mane?” Linda nesuprato. -Kaip?

– Padarykime taip. Tu irgi rinksi… Tik tu ir mūsų vaikai važiuosite į kelionę, o aš dėl to liksiu namie.

– Susitaupysi?” Linda sušuko. “Su savo atlyginimu tikrai gali…

– Taip!” Hovardas griežtai paprieštaravo. “Aš neuždirbu pakankamai! Kas iš to? Taip, visą gyvenimą gaudavau nedidelį atlyginimą. Taip, per dvidešimt penkerius metus toje pačioje vietoje nepadariau karjeros. Taip! Bet aš, Linda, tavo žiniai, esu sąžiningas žmogus. Ir galiu drąsiai žiūrėti žmonėms į akis. Be to, kodėl aš turėčiau daug uždirbti, jei tu daug uždirbi? Jei tu daug neuždirbtum, tada aš…

– Apie ką tu kalbi, – pasakė Linda. – Jis daug uždirbtų. Kaip? Kodėl tu pradėtum daug uždirbti?

– Uždirbčiau, – ramiai atsakė Hovardas, – jei reikėtų.

– Štai ir viskas!” – pasakė Linda. “Man jau gana. Aš su tavimi išsiskiriu.

– Ačiū! Tu mane išgąsdinai!” – pasakė Hovardas. “Pažiūrėk į ją! Ji išsiskiria. Taigi prašau. Išsiskyrė su manimi. Man taip bus geriau. Vaikai užaugo, man nereikia mokėti alimentų. Šis butas buvo nupirktas santuokos metu. Nagi, Linda. Išsiskyrei. Bet prieš paduodama skyrybų prašymą pagalvok apie tai: kodėl taip ilgai laukei, kol mane palikai, Linda?

Linda norėjo atsakyti, bet… kažkodėl staiga nusiramino ir susidomėjusi pažvelgė į vyrą.

– Aš prisiminiau! – džiaugsmingai tarė Linda. – Aš viską prisiminiau.

– Prisiminiau ką?” Hovardas net sutriko dėl žmonos pareiškimo ir staiga pasikeitusios nuotaikos.

– Prisiminiau, Hovardai, kodėl anksčiau tavęs nepalikdavau, – pasakė Linda ir buvo tokia laiminga, tokia laiminga, kad net nusijuokė.

Ji juokėsi dešimt minučių nesustodama. Ji juokėsi, o jos veidu riedėjo juoko ašaros.

– O, mama, aš dabar negaliu ištverti, – per juoką ištarė Linda.

Hovardas net pagalvojo, kad jai pasidarys bloga, ir norėjo imtis veiksmų, bet Linda nusiramino ir, servetėle šluostydamasi ašaras, laiminga pažvelgė į vyrą.

– Aš prisiminiau, – pasakė ji, – ir buvo taip juokinga, kad…

– Noriu žinoti, ką tu prisiminei, – tarė Hovardas.

– Ne, neklausk, – tarė Linda, stengdamasi paslėpti šypseną, – tu nenori žinoti, Hovardai, patikėk manimi. Tavo paties labui.

– Linda, reikalauju, – tarė Hovardas, – kad pasakytum man tiesą.

– Neklausk, – tarė Linda. Patikėk manimi. Tau geriau nežinoti. Bijau, kad jei sužinosi… Tu to neištversi… Nei vienas iš mūsų.

Linda vėl pradėjo juoktis.

– Linda, liaukis juokinti ir viską man papasakok, – pareikalavo Hovardas.

– Ne!

– Jei man nepasakosi, Linda, nežinau, ką darysiu! – sušuko Hovardas.

– Taigi eikite. Bet aš tau nesakysiu.

– Na, jei nori, atsiklaupsiu prieš tave, Linda, – pasakė Hovardas ir atsiklaupė, – tiesiog pasakyk man.

– Na, gerai, gerai, gerai, Hovardai, – pasakė ji. “Kodėl tu tiesiog nepasakysi? Aš tau pasakysiu. Tik tu atsikelk.

Hovardas padarė rimtą veidą, atsistojo, nusimovė kelnes.

– Aš klausausi, – pasakė jis.

– Kalbama apie mūsų vaikus, Hovardai, – pasakė Linda.

– Ką tu turi omenyje, Linda?” Hovardas paklausė. “Kodėl tu sakai… jūsų vaikai?

– Na… todėl… kad taip yra, Hovardai, – atsakė Linda.

– Leiskite man suprasti, – paklausė Hovardas.

– Taip, – paskubėjo pasakyti Linda. “Tu teisingai supratai.

– Ką, visi trys?

Linda neigiamai papurtė galvą.

– Ne visi jie?” Hovardas paklausė.

– Visi, – atsakė Linda. -Bet ne visi trys.

– Ką turi omenyje, ne trys?” Hovardas paklausė. “Kiek jų yra?

– Keturi, – atsakė Linda.

– Iš kur atsirado ketvirtasis?

– Aš laukiu ketvirtojo, – pasakė Linda. -Jis bus čia po šešių mėnesių.

– Vadinasi, to ir bijojai, kai juokėsi, – atspėjo Hovardas.

– Taip, – pasakė Linda. “Ar gali įsivaizduoti, jei juokas būtų tai padaręs?

– Tris mėnesius nėščia?

– Na, dabar, kai apie tai pagalvoju, man dar labiau juokas ima, – pasakė Linda.

– Linda! – sušuko Hovardas. – Sakyčiau, kas tu po viso šito… taip… nėra žodžių išreikšti visam mano pasipiktinimui, Linda! Tiesiog nerandu žodžių. Vadinasi, visus tuos metus man melavai?

– Nori pasakyti, kad visus tuos metus, kol aš tave maitinau, skalbiau tavo drabužius, valiau po tavimi, gaminau tau maistą, leidau tau pinigus ir taikiausi su tavo išdaigomis? Ar tai turi omenyje?” Linda paklausė. “O gal turi omenyje tą laiką, kai tu ėmei mano pinigus ir kam juos leidai? Ar tai turi omenyje?

– Taip, Linda, turiu omenyje visą tą laiką!” – užtikrintai atsakė Hovardas.

– Taip, Hovardai, visą tą laiką aš tave apgaudinėjau! – užtikrintai tarė Linda. – Klausiate, kodėl aš tai dariau? Kodėl neišsiskyriau su tavimi anksčiau? Galbūt kažko laukiau, o gal… Matai, visą gyvenimą galvojau tik apie vaikus. Galbūt būčiau galvojusi ir apie tave, bet… Tu dėl to nieko nepadarei.

Hovardas klausėsi žmonos ir prisiminė, koks laimingas ir nerūpestingas buvo visus tuos metus.

– O dabar, – tęsė Linda, – prisimenu, kad kartkartėmis ketinau su tavimi išsiskirti, bet… Atsirado vaikas, o aš tam nesiryžau. Nuostabu, kad apie tai kalbu dabar. Jei nebūtum paėmęs tų pinigų ir nebūčiau radusi tavęs su kitu, viskas tikriausiai būtų likę taip pat.

– Na, ar jautiesi kaltas?” Hovardas paklausė.

– Žinau, kad jaučiu, – atsakė Linda, – bet vis galvoju: “Kodėl aš tokia tapau?”

– Ir kodėl?

– Tai tu mane nukreipei į tokį gyvenimo būdą, – užtikrintai atsakė Linda.

– Ar manai, kad tai mano kaltė?

– Manau, kad mes abu kalti, – atsakė Linda, – ir abu gavome tai, ko nusipelnėme.

– Mes išsiskiriame!” – pasakė Hovardas.

– Sutinku, – atsakė Linda, – bet tik po to, kai pagimdysiu ketvirtą vaiką.

Linda laiku vėl tapo motina. Po mėnesio ji išsiskyrė su Hovardu.

Dabar Hovardas per teismą bando įgyti teisę nemokėti alimentų. Tačiau jam nepavyksta.

Pasirodo, tai padaryti nėra taip paprasta.

O atsižvelgiant į Hovardo nepraktiškumą ir jo tingumą, vargu ar jam pavyks to pasiekti…

Rate article
– Linda, nagi, – pasakė Hovardas žmonai, – taigi tu mane pagavai su kita moterimi. Ir ką? Galėjai man atleisti.