Visada buvau malonus žmogus ir niekada nebuvau godus. Jei ką nors galėjau tiesiog atiduoti žmonėms, kuriems to reikia, atiduodavau be sąžinės graužaties. O ką, kartais reikia dalytis su artimaisiais, kaip sakoma Biblijoje.
Taigi vieną dieną nusprendžiau atiduoti ir padorios kainos striukę, neprašydamas už ją pinigų. Kodėl, gal kas nors neturi kuo apsirengti žiemą, o man ji veltui guli. Apsivilkau ją daugiausiai kelis kartus. Nupirkta už padorią kainą.
Šiaip ar taip, nusprendžiau įdėti skelbimą internete į vieną iš grupių, kurios žmonėms, kuriems reikia, dovanoja puikios kokybės striukes. Ilgai laukti nereikėjo – asmeninėje žinutėje man atsiuntė moteris, su kuria susitariau 21 val. susitikti prie mano durų.
Buvo dvylikta valanda nakties, sulaukiau skambučio į savo butą.
-Kas tai?
-Mes buvome sutarę, kad jūs man atiduosite striukę.
-Susitarėme su jumis dėl devintos valandos vakaro, o dabar jau dvylikta valanda nakties. Ar nemanote, kad žmonės gali miegoti tokiu laiku? Padarykime tai rytoj.
-Ne, ne rytoj. Aš noriu šiandien, ir taškas! – Įžūli moteris vos neapsiverkė ant manęs. Jau galėjau jai duoti striukę, bet vis tiek nusprendžiau duoti. Išėjo prie durų.
-Ne, na, aš nesiruošiu matuotis gatvėje – man pirmiausia reikia pasimatuoti. – Kam matuotis, pagalvojau, juk atiduodu nemokamai. Gerai.
-Ar norite, kad pasimatuočiau juos ant laiptų aikštelės? Bent jau pakvieskite mane į butą.
-Mano vaikai miega.
-Visiškai gerai, įlipsiu į liftą.
Madam padarė veido plytą ir šmurkštelėjo man į veidą, Madam paėmė švarką ir išėjo, net nepadėkojusi.
Šiaip ar taip, atidaviau striukę. Bet tokio įžūlumo dar niekada gyvenime nemačiau. Nusprendžiau dėl savęs, kad daugiau niekada nieko neduosiu tik dėl to. Na, žmonės tiesiog nevertina!
