Tuo metu buvo apie dešimta valanda vakaro. Šeima ruošėmės eiti miegoti. Vaikai vos buvo paguldyti į lovą, o aš kaip tik pyliau pieną jauniausiajam ir džiaugiausi, kad galėsiu eiti į dušą. Staiga suskambo domofonas.
Dėl to, kad mūsų langai išeina į kiemą, iš balkono matyti, kas atėjo. Susimąsčiau, kas tai buvo, kad nusprendė užsukti taip vėlai, žinodamas, jog turime mažų vaikų. Niekada nežinai, kas tai gali būti: kaimynai pamiršo raktus, greitosios pagalbos darbuotojai, greitosios pagalbos automobilis vienam iš mūsų kaimynų. Suprantama, neabejodamas atidariau duris.
Namo verandoje pamačiau keletą jaunų vaikinų, kurie tikriausiai norėjo įeiti į prieangį sušilti. Tačiau nusprendžiau to nedaryti, nes puikiai žinojau, kad užteks juos įsileisti vieną kartą, ir jie nuolat grįš.
Pavyzdžiui, man visada skambina laiškanešys ir valytoja. Dienos metu visada pakeliu telefono ragelį ir stengiuosi tai padaryti kuo greičiau, kad garsūs garsai nepabudintų mano sūnaus, nes būna, kad kai jie ateina, mano vaikas miega.
Ruošiuosi gimdyti trečiąjį vaiką ir mano nėštumas eina į pabaigą, kasdien vis lėčiau ir daug ką tenka daryti per jėgą.
Pradėjau guldyti sūnų į lovą. Iki tol visame bute buvau išjungusi šviesą. Namuose tvyrojo tyla. Mano kūdikis ėmė ramiai snausti, dar dešimt minučių, ir aš taip pat galėjau eiti miegoti. Buvo ilgai lauktas poilsis!
Tačiau tam nebuvo lemta įvykti, nes vėl suskambo durų skambutis. Mano vyras nuėjo atidaryti. Vaikai tuoj pat pašoko ir nuėjo pasitikti naktinių svečių. Šūktelėjau vyrui, kad neatidarytų, nes tai – išdykusi jaunystė.
Tačiau vyras pakėlė domofoną. Iš pradžių jis išreiškė nepasitenkinimą naktiniu vizitu, bet paskui įsileido svečią. Naktinis svečias buvo vyras, iš kurio beveik prieš dvejus metus nusipirkome šį namą.
Tuo metu butą pirkome su baldais, nepaisant to, kad jie visi buvo dar sovietiniai, buvo puikios būklės. Tada iš ankstesnių savininkų gavome sieną, lovą, virtuvės spinteles, kelis kilimus, du fotelius, sofą ir suolus. Mes tada sunkiai, visus šiuos baldus atidavėme, nes norėjome kuo greičiau pradėti daryti remontą naujame name.
Buvęs buto savininkas atvyko su tikslu, kad grąžintume jam visus baldus, kurie buvo bute pardavimo metu. Atėjęs vyras net neatsiprašė, kad atėjo taip vėlai.
– Labas vakaras, užėjau pasakyti, kad grąžintumėte man tą kėdę ant ratukų.
– Čia buvo daug baldų, bet ne kėdė.
– Taip negali būti, ji buvo dešinėje nuo balkono durų.
– Mes atidavėme visus jūsų paliktus baldus ir nieko nepasilikome, bet kėdės, apie kurią kalbate, nebuvo.
– Ką reiškia, kad jos ten nebuvo, aš žinau, kad buvo. Gali nueiti pažiūrėti, ar ji vis dar ten! Tu jos tiesiog nematei!
– Gali nueiti ir pats įsitikinti, kad jos ten nėra, iš paskutinių buto baldų nieko neliko.
– Kai butas buvo parduotas, sūnus liepė man pasiimti viską, ką noriu, kaip prisiminimą savo uošvei. Tuomet pasiėmiau keletą daiktų, bet apie kėdę pamiršau. Tačiau dabar man jos labai reikia, prašau ją grąžinti!
– Jūs suprantate, kad kėdės nebuvo! – Aš pradėjau pykti.
– Suprantu, tiesiog nenorite jos grąžinti, jums pačiai jos reikia. Viską supratau, iki pasimatymo!
– Jei kitą kartą norėsi pamatyti, kaip pasikeitė tavo buvusiame bute, ateik po pietų ir nesugalvok jokių kvailų pasiteisinimų.
Kai vyras išėjo, paklausiau sutuoktinio, ar jis prisimena kėdę, nes nemanau, kad ją mačiau. Sutuoktinis taip pat nežinojo, apie kokią kėdę kalbama. Butą nusipirkome 19 metų vasaros pabaigoje, ir jei tuo metu būčiau žinojusi, kad lygiai po metų nusipirksime ir kotedžą, niekada nebūčiau atidavusi šių baldų, nes jie mums patiems būtų buvę labai reikalingi.
Man net buvo gaila to žmogaus, nes net priešas nenorėtų, kad sulaukęs šešiasdešimties metų jis liktų vienas. Jo sūnus dabar gyvena Sankt Peterburge, žmona mirė prieš aštuonerius metus, o prieš trejus metus mirė ir jo uošvė, su kuria jis puikiai sutarė. Vyras reguliariai ją lankydavo, jie taip pat kartu važiuodavo į jo sodybą. Akivaizdu, kad dabar jis labai vienišas. Tikriausiai todėl jis ir nusprendė apsilankyti senajame bute.
Tačiau jis rado gana neįprastą priežastį!
