Žmonės bėgo kas kur. Vieni šoko į traukinį, kiti laukė, kol jis atvažiuos. Maža mergaitė pažvelgė į pasimetusius keleivius ir sušnabždėjo: “Mama, kur tu esi?”
Vienas vyriškis priėjo prie mergaitės, padavė jai pyragą ir paklausė:
– Kieno tu esi, gražuole?
– Mamos…
– Ar turi vardą?
– Aš turiu! Barbara.
– Kur tavo mama?
– Ji liepė laukti jos čia, bet dar negrįžo.
Iš mergaitės kišenės kyšojo raštelis. Vyras jį ištraukė ir mintyse perskaitė: “Kadangi tu tai skaitai, vadinasi, esi geras žmogus. Mano dukters vardas Barbara. Ji gimė 2002 metų birželio 22 dieną. Savo dukrą atiduodu savanoriškai. Jūs galite ją įsivaikinti arba atiduoti į vaikų namus. Atleiskite man. Gyvenime nutinka visokių dalykų”.
Vyras nusiėmė kepurę ir pasikrapštė pakaušį. Kartu su mergaite jie nuėjo į policijos nuovadą.
Jau šešiolika metų Barbara gyvena viena. Ji mokosi koledže ir dirba ne visą darbo dieną, kad išsilaikytų. Jos niekas niekada neįsivaikino – visą vaikystę ji praleido vaikų namuose. Visus tuos metus vargšė mergaitė svajojo surasti savo motiną. Ji nepykdavo ant motinos, tiesiog norėjo pažvelgti jai į akis. Kartą draugė patarė jai kreiptis į programą “Lauk manęs”. Iš pradžių Barbarai ši idėja atrodė kvaila, bet paskui ji suprato, kad neturi ko prarasti.
Liko tik laukti paraiškos. Ir tiesiogine to žodžio prasme po šešių mėnesių ji sulaukė skambučio iš projekto ir buvo pakviesta į fotosesiją. Barbara šokinėjo iki lubų iš laimės, nes tikėjosi, kad programos įkūrėjai surado jos mamą.
Po kelių mėnesių Barbara išvyko į sostinę. Geriausia jos draugė nusprendė palaikyti draugę ir išvyko kartu su ja.
Barbarai visa laida prabėgo kaip per miglą – ji nekantriai laukė šios istorijos baigties. Jai buvo įdomu, kas atsiliepė į jos prašymą. Ir tada vedėjas pasakė:
– Kviečiame Keviną.
Į sceną išėjo dešimtmetis berniukas ir pasakė, kad jis yra jos brolis. Mama jam pasakojo, kad jis turėjo sesutę Barbarą, bet atidavė ją į vaikų namus.
– Su kuo atėjote į šį projektą? – Paklausė vedėjas.
– Su savo močiute. Mano mama mirė praėjusiais metais.
Į studiją atėjo močiutė. Ji apkabino Barbarą ir sušnabždėjo:
– Atleisk man, mano vaike. Aš daugiau niekada tavęs nepaliksiu!
