Siūlėme kartu su svaine mesti pinigų namo remontui, bet ji pasakė, kad jai jų nereikia. O dabar ji prašo gyventi pas mus, nes jos pusė yra be patogumų. Taigi tai jos pačios kaltė!
Namą paveldėjo mano vyro močiutė. Jis ir jo sesuo. Jis jau buvo senstelėjęs, bet mes nusprendėme jį renovuoti ir jame gyventi. Namas turėjo du įėjimus, todėl mums nereikėjo nieko dalytis su mano svaine. Kiemas ir patogumai buvo bendri, bet kambarių skaičius buvo toks pat.
Mano akivaizdoje jau vyko palikimo dalybos. Viskas vyko tyliai ir ramiai. Mano uošvė iš karto atsisakė turto, nes buvo įpratusi gyventi mieste. Ji pasakė vaikams, kad darykite, ką norite.
Mano vyras kartu su svainės vyru uždirbo šiek tiek pinigų stogui ir pamatų sutvirtinimui. Norėjome tęsti remontą, bet mano svainė supyko. Ji neketina investuoti į šį namelį ant vištų kojelių. Jos vyras nuleido galvą ir išėjo – jis nėra įpratęs ginčytis su žmona.
Mes su vyru planavome gyventi šiame name. Kaimas buvo netoli nuo miesto, turėjome nuosavą automobilį, tad be problemų galėjome nuvykti į darbą. Be to, buvome pavargę būti susigrūdę vieno kambario bute. Seniai svajojome apie nuosavą namą, bet jį statyti nuo nulio būtų kainavę daug pinigų.
Mano svainei šis namas buvo tarsi vasarnamis. Ji planavo vasarą čia atvažiuoti kepti kepsnių arba ilsėtis. Mano svainė liepė mums nesitikėti jos.
Per ketverius metus visiškai atnaujinome savo namo pusę. Žinoma, paėmėme paskolą, bet ne tai buvo svarbiausia. Įsirengėme šiltą vonios kambarį, įrengėme šildymą, pakeitėme elektros instaliaciją ir langus, įstiklinome lodžiją. Prie namo buvo dirbama be perstojo 24 valandas per parą, bet mes atkakliai siekėme savo svajonės.
Mano svainė visą laiką buvo išvykusi atostogauti. Ji nesidomėjo nei tuo, ką mes darome, nei tuo, kas nutiko jos pusei. Mano vyro sesuo gyveno savo malonumui ir nesirūpino. Bet paskui ji susilaukė kūdikio ir išėjo motinystės atostogų.
Tuo jos kelionės ir baigėsi, o pinigų ėmė trūkti. Ir tada ji prisiminė savo pusę namo. Su mažu vaiku buvo sunku būti tarp keturių sienų, o ten ji galėjo visą dieną bėgioti ir linksmintis gryname ore.
Tuo metu jau buvome persikėlę į namą ir nuomojome savo butą. Jos namo pusės visai nelietėme, bet bėgant metams ji tiesiogine prasme nesugriuvo. Nežinau, kaip mano sesuo ketino ten gyventi be šildymo, nes ji mėnesiui atvyko su lagaminu. Ji ėmė prašyti, kad pas mus apsistotų savaitei – turėjau ją įsileisti.
Mano sūnėnas labai triukšmingas. Taip ir mano sesuo visą laiką elgėsi taip, kaip norėjo. Kadangi dirbu nuotoliniu būdu, man tokia aplinka trukdė, todėl kuriam laikui išvykau pas draugę.
Taip susiklostė aplinkybės, kad grįžau beveik po mėnesio. Savaitę gyvenau pas draugę, o paskui mama susirgo ir teko pasilikti ilgiau. Apie vyro seserį buvau visai pamiršusi, nes buvau įsitikinusi, kad ji jau seniai grįžo namo.
Kaip nustebau, kai radau ją pas mus. Ji elgėsi kaip šeimininkė, prie jos prisijungė ir mano svainis. Bet aš neketinau taip gyventi. Tiesiai šviesiai paklausiau jos, kada jie planuoja išsikraustyti.
– Kur aš gyvensiu? Turiu mažą vaiką, – atsakė svainė.
– Rytoj nuvešime tave į miestą, – atsakiau.
– Aš nenoriu važiuoti į miestą.
– Kadangi per tą laiką net nepasivarginote susitvarkyti namų, grįžkite atgal.
– Kokią teisę turite mane išvaryti? Tai mano namai!
– Tavo namai yra už sienos, eik ten.
Ji bandė nuteikti savo vyrą prieš mane, bet ir jis jai užsiminė, kad ji persistengė. Ji įsižeidė ir išėjo. Vos po kelių valandų pradėjo skambinti mano uošvė:
– Jūs neturėjote teisės jos išvaryti, tai buvo jos teisėta nuosavybė.
– Ji galėjo likti savo pusėje, ji ten šeimininkė, – atsakė mano vyras.
– O kaip ten gyventi su kūdikiu? Nėra net komunikacijų, tualetas yra gatvėje. Galėjai pasirūpinti savo seserimi.
Mano vyras išsigando ir viską pasakė, net savo mamai. Pasiūlėme viską daryti kartu, būtų buvę net pigiau nei kiekvienam pusiau atskirai. Ji atsisakė. Tai kodėl dabar visi lipa ant mūsų?
Nusprendėme pasiūlyti seseriai kitą išeitį – išpirkti jos pusę. Ji sutiko, bet nurodė tokią kainą, už kurią būtų galima nupirkti visą puikios būklės namą. Šis variantas mūsų netenkino.
Dabar mes kovojame. Mano uošvė vis valgo savo smegenis, o Alina – trukdo. Jie čia atvažiuoja retai, bet gerai. Jos rengia triukšmingus vakarėlius, daro smulkias niekšybes ir gadina kiemo turtą.
Mes pradedame statyti tvorą, kad visiškai atskirtume teritoriją. Jokių kompromisų, to norėjo mano svainė.
