Turiu kaimynę, močiutę. Ji labai geras ir malonus žmogus, bet jos vaikai visiškai kitokie. Jos sūnūs ateina pas ją tik tada, kai ji gauna pensiją, t. y. kartą per mėnesį. Jie visai nėra vargšai. Jie atvyksta pas ją šauniais užsienietiškais automobiliais ir yra labai gerai apsirengę.
Senelės pensija nedidelė, jos užtenka tik susimokėti už komunalines paslaugas ir nusipirkti vaistų bei maisto. Kartu močiutė nuolat perka dovanas anūkams. Tik dėl dovanų savo vaikams pas ją atvažiuoja jos vaikai.
Ir vis dėlto jie niekada jai nepadeda. Ir visa tai dėl jos buto. Vaikai nuolat ginčijasi, kam atiteks močiutės butas. Todėl ji nusprendė taip pasielgti: padalijo savo butą per pusę. Kai apie tai sužinojo jos sūnūs, jie sukėlė didžiulį skandalą. Kiekvienas reikalavo, kad butas atitektų tik jam.
O po to sūnūs ėmė lankytis dar rečiau: tik kartą per mėnesį. Mano močiutė visą gyvenimą gyveno kaime. Ji labai sunkiai dirbo ir sugebėjo susitaupyti butui. Dabar mes jai padedame su visu namu: perkame maistą ir vaistus. Kelis kartus bandėme kalbėtis su jos vaikais: kad jie taip pat padėtų mamai, bet jie atsisakė.
Ir tada vienas iš mūsų kaimynų pasisiūlė pašalinti skandalų priežastį. Jis pasiūlė perrašyti butą kitam žmogui. Padėjome močiutei tai padaryti. Nuvedėme ją pas notarą ir ji perrašė palikimą anūkams. Butas priklausytų anūkams, kai jiems sukaks 18 metų.
Praėjo ketveri metai. Vaikai susitaikė su tuo, kad jie netaps buto savininkais, nieko nepaveldės po mamos mirties. O anūkai, slapta nuo tėvų, labai dažnai lanko močiutę. Jie perka jai maisto produktus, gamina valgyti ir tvarkosi. Manome, kad močiutė pasielgė teisingai.
Ar sutinkate su tuo?
