Tai mano antras kartas su vyru. Taip jau atsitiko, kad gyvenimas apdovanojo mane iš karto dviem uošvėmis. Su pirmąja uošve viskas atrodė gerai. Mandagi, maloni moteris. Kažkaip iš karto radome bendrą kalbą. Ypač nesutariau su jos vyru, nuo kurio ji buvo labai priklausoma. O nesutarimai kilo vien dėl to, kad nusprendžiau pasilikti savo pavardę.
Išeidama iš motinystės atostogų paprašiau jos prižiūrėti mano anūkę, kuriai šios istorijos metu buvo tik dveji metai. Pinigų šeimoje tuo metu mums oi kaip trūko. Ir dėl to greitai susiradau darbą.
Kažkaip man tiesiog pasisekė. Biuras, kuriame įsidarbinau, buvo kitoje gatvės pusėje nuo mūsų namų. Be to, maždaug metus dirbau nuotoliniu būdu prie savo kompiuterio. Ir pasirodo, kad biuras – tai jau antras darbas.
Sausio mėnesį lauke buvo šalta, ir mano uošvė atėjo į mūsų namus prižiūrėti anūkės. Bet kažkas nutiko ir močiutės užteko tik dviem mėnesiams. O tada kovo pradžioje ji staiga nusprendė, kad mes ją blogai pasveikinsime ir pasėdėsime su vaiku, ji tiesiog neatėjo. Ji supyko ar kažkas panašaus.
Gana keista, nes mes su vyru nupirkome dovanų, gėlių ir skanų tortą. Galvojome, kad visi kartu ateisime, išgersime arbatos ir švęsime. Bet mamos nebuvo namie – ji išėjo pas savo draugę. Mes, žinoma, valandėlę jos laukėme, o paskui susikrovėme daiktus ir išvažiavome – turėjome savų neatidėliotinų reikalų.
Padovanojome tėčiui dovanas ir išvykome. O po poros dienų sulaukėme skambučio su pasipiktinimu, kodėl jos nelaukėme.
Taigi ji buvo įžeista. Na, ką gali padaryti – įsižeisti.
Po to mums liko klausimas, kas prižiūrės kūdikį. Bet tada netikėtai į svečius atvyko mano brolis, kuriam sėkmingai uždraudžiau auklės vaidmenį. Šiaip ar taip, bendromis pastangomis kažkaip ištvėrėme, kol vaikas nuėjo į darželį. Galbūt tada visi su palengvėjimu atsikvėpėme.
O mano uošvė vis dar laukė, kol pagaliau išsekinsiu save ir ateisiu prašyti jos pagalbos. Bet taip ir neįvyko. Kam man dar eiti ir glaustis, juk pati esu stipri – susitvarkysiu.
Taip buvo ir su mano pirmąja uošve. Ir su antrąja uošve buvo maždaug tokia pati istorija. Vieną dieną su antruoju vaiku turėjau vykti į polikliniką. Mano vyras tuo metu buvo kitame mieste, komandiruotėje.
Kai su juo kalbėjomės, jis užsiminė, kad jo mama taip pat norėtų kaip nors dalyvauti anūko gyvenime ir būtų malonu ją pakviesti į kompaniją – kas iš to, jei tai naudinga.
Dėl to visą pagalbą ji pati pasiūlė – saugoti vežimėlį, kurio iš tiesų tikrai nereikėjo. Klinikoje įrengta nauja ir naujausiomis technologijomis bei saugumu aprūpinta vaikų vežimėlių aikštelė. Tada paaiškėjo, kad ji bijo ligoninės ir tiesiog nori būti gatvėje. Tad kodėl jai reikėjo ateiti? Galėjau ir pati nueiti.
Ne gana to, kad turėjau klausytis skundų srauto. Oi, man tai nepatinka. Man visiškai nereikia tų pokalbių su uošve, todėl laiko lieka tik vaikams ir darbui, net tinkamai išsimiegoti retai išeina.
Heh, dabar ta uošvė įsižeidė, pagaliau supratusi, kaip mane slegia jos socialinis gyvenimas.
Nepaskambino daugiau nei keturis mėnesius. Gerai. Ir su šiuo vaiku galiu susitvarkyti pati. Ir pamokas išmokti, ir į ligoninę nuvažiuoti, ir apskritai daryti viską, ko tik iš manęs reikalauja mano motiniška pareiga. Ir aš taip pat esu pagalbininkė. Taip jau yra su manimi, atrodo, kad esu gera motina, gera žmona, bet kaip niekaip negaliu priprasti prie dukterėčios. Mano uošvė manęs nemėgsta
