Mano sutuoktinio giminaičiai persikėlė nuolat gyventi į Maskvą. Dabar jie gyvena labai arti.
Jiems teko glaustis kartu, nes už du parduotus butus provincijoje pavyko nusipirkti tik seną dviejų kambarių butą sostinėje. Mes su žmona gyvename prabangiame rajone, naujame name. Vaikų dar neturime. Turiu gražų automobilį. Tačiau visa tai mums nenukrito iš dangaus – dirbame nuo ryto iki vakaro. Tik mano žmonos giminaičiai mano kitaip.
Jie mums pavydi. Jie mums labai pavydi. Kadangi jie dažnai ginčijasi tarpusavyje, vienas iš giminaičių būtinai prisėda prie mūsų. Seniai būčiau juos išsiuntęs, nes man tai trukdo, bet per daug gerbiu savo žmoną. Jie net saldainių arbatai neatneša, bet nesiliauja tuštinti mūsų šaldytuvo.
Vakare grįžtu namo, o ten sėdi du vyrai su buteliu alaus. Jie jau linksminasi. O aš piktas ir alkanas, noriu pailsėti ir pabūti vienas su žmona. Šis vaizdas jau verčia mano akis trūkčioti. Ir tada šeimos galva pradeda pasakoti, kad jie galvojo apie plėtrą – Lizonka ištekėjo. Bandau sukandęs dantis pasveikinti ją su tokiu svarbiu įvykiu. Bet tik ne džiaugsmu jie norėjo pasidalyti – juk atėjo pagalba. Hipotekos paskolos be laiduotojų neduoda, o jaunavedžiai dar net nedirba. Gerbiamas patėvis nusprendė, kad padėti turėčiau aš.
Žinoma, aš atsisakiau. Mano uošviai įsižeidė – dabar grįžtu į tuščią butą. Ten, kur švaru ir yra maisto. Mano žmona šiek tiek nerimauja, bet aš esu laimingas. Reikėjo su jais susipykti iškart po vestuvių ir džiaugtis ramybe.
