Kodėl motinos atsisako savo naujagimių

Mano mama dirba gimdymo namuose. Ir kiekvieną kartą ji pasakoja vis kitokią istoriją. Viena naujausių – apie moterį, kuri atsisakė dvynukų. Nors ji jau turi aštuonerių metų dukrą. Pačiai moteriai dar nebuvo keturiasdešimties. Mano mama turi gebėjimą gydyti žmones, kurie net negali pasakyti, kas jiems skauda. Kita vertus, mano mama žino.

Ji yra skyriaus vadovė. Jai vis dar tenka kalbėtis su moterimis, kurios atsisako savo naujagimių. Mama turi savo metodus, kurių neįmanoma apibūdinti žodžiais.

Taigi ji kalbėjosi su šia moterimi. Moteris suprato, kad negali nieko duoti savo vaikams, nes nieko neturi. O taip jie turėjo galimybę patekti į gerą šeimą, kur būtų priimti.

Motina bandė paaiškinti, kad dviejų žmonių vienu metu negalima įvaikinti. Praktika rodo, kad įvaikinamas tik vienas vaikas. O išoriniai įstatymai sako, kad dvynių ir dvynių negalima atskirti. Ypač kai jie yra skirtingų lyčių vaikai. Priešingu atveju kyla pavojus, kad jie susitiks ir įvyks incestas.

Moteris kelias dienas apie tai galvojo, bet savo sprendimo nepakeitė: atsisakymas. Ji tikėjosi, kad bus pašaukta ištekėti. Jie to nepadarė. Vyras atsisakė pripažinti vaikus.

O aš tyliai toliau klausiausi savo motinos. Ji toliau man pasakojo apie aštuoniolikos metų merginą, kuri atsisakė turėti sūnų. Mama bandė su ja kalbėtis kitaip. Ji pasakojo apie tai, kad jos tėtis dirbo pareigose, buvo gerbiamas žmogus. Štai kodėl ji negali. Mama ėmė klausinėti, ar jos tėvai žinojo apie atsisakymą. Mama žinojo, bet jos tėvas nieko nesakė. Garbingam vyrui nederėjo turėti nesantuokinę dukrą.

Taip išeina, kad gėdos jausmas verčia atsisakyti savo vaiko. Tai kodėl tada nepasidarėte aborto, kol galėjote? Ji bijojo, kad tai paveiks jos sveikatą ir ji negalės turėti kūdikio.

Mamos istorijos tuo nesibaigė. Ne taip seniai jos palatoje pagimdė dvidešimt penkerių metų mergina. Ji sirgo oligofrenija. Atvyko globos tėvai. Motina verkė, o tėvas tik žaidė skruostikauliais. Jie patys buvo visai sveiki, bet dukra gimė tokia. Vienu metu ji lankė specialiąją mokyklą. Ten ji susipažino su savo vaikinu. Jų pase buvo parašyta, kad jiems dvidešimt penkeri, bet pagal išsivystymą jie buvo dešimties metų amžiaus. Ir visi žinojo, kad jie susitikinėja. Gydytojai patikino, kad tokia diagnozė jiems abiem garantavo nevaisingumą. Taigi nebuvo didelės priežasties nerimauti. Galiausiai ji pagimdė sūnų. Kūdikis buvo mažas, bet sveikas.

Buvo beveik šimtu procentų tikra, kad jam, kaip ir jo tėvams, bus patvirtinta diagnozė. Pasirodė seneliai ir nusprendė atsisakyti kūdikio. Jie ruošėsi išeiti į pensiją. Nebuvo galimybių išlaikyti dukrą ir vaiką. O kai jie mirs, kas jais pasirūpins? Ir kur tokiomis sąlygomis jie paimtų vaiką? Bet jie taip ir padarė. Bet jie parašė atsisakymo laišką. Tada naujoji motina atėjo į moterų skyrių. Ji stovėjo po durimis ir verkė. Ji nelabai gerai kalbėjo, tik verkė. Jai ištryško pienas. Pradėjo maitinti kūdikį. Labai stipriai ją laikė. Nusprendė padaryti išimtį ir į kambarį įsileisti ir tėtį.

Mama man pasakojo, kad jie abu stovėjo virš kūdikio ir kažką tarpusavyje aptarinėjo. O kiti su ašaromis išeidavo iš kambario. Kas iš to, kad jie buvo oligofreniški? Jie juk gyvi žmonės. Jie atnešė torto visai palatai išrašymo proga. Labai didelį. Ir ant jo užrašė, kad telaimina mus Dievas. O mano mama net nežinojo, kaip jį supjaustyti. Buvo gaila.
 

Rate article
Kodėl motinos atsisako savo naujagimių