Kodėl tu visą laiką triukšmauji!” – ant slenksčio stovėjo pikta kaimynė ir ne tik žodžiais, bet ir visa savo išvaizda reikalavo nutraukti šį “pasipiktinimą”.
Sutrikęs vyriškis susivėlusiais plaukais tik pažvelgė į moterį.
– “Ei, ar girdi mane? Grįžtu namo ir prasideda: triukšmas, rėkimas, paskambinsiu dėl tavęs tavo viršininkui, taip gyventi neįmanoma.
-Sistengsiu, – tyliai pasakė vyras ir uždarė duris.
Po pusvalandžio tylos viskas grįžo į savo vėžes: kažkas trinktelėjo, prasidėjo šurmulys, pasigirdo vaikų balsai ir verksmas.
Kaimynė supyko ir vėl užlipo į viršų, atkakliai skambino į tą patį butą virš jos.
Duris atidarė dvylikos metų berniukas.
– “Kur tavo tėvas?” – paklausė kaimynė.
– “Mano brolis virtuvėje apvertė želė puodą, – linksmai atsakė berniukas, – tėtis valo.
Kaimynės veidas pastebimai pasikeitė, pamačiusi dar kelias poras įdėmiai žvelgiančių akių.
-Kur yra mama?
Berniukas kelias sekundes pagalvojo, nuleido akis ir pasakė.
-Mano tėtis ir aš gyvename… Dabar.
-A kiek vaikų? -paklausė ji.
-Šeši…
-Paprašyk tėčio, ar galiu įeiti.
-Įeikite, jūs gyvenate po mumis, aš jus mačiau.
Moteris truputį susmuko ant kilimo prie durų, bet paskui užtikrintai įžengė į virtuvę.
Virtuvėje jos vyras servetėlėmis valė nuo grindų želė.
-Atsiprašau už triukšmą, pas mus čia…
-Gera diena, dar kartą, – tarė moteris.
-Taip, – ji atsisuko ir kreipėsi į vyresnįjį berniuką. Atnešk šluotą ir kibirą, mums čia reikia plauti.
Kai berniukas viską atnešė, ji nusišypsojo jam ir pasakė.
-Ar gavai namų darbus?
-Taip, – atsakė berniukas.
-Tada paimk vadovėlį ir priversk visus kambaryje klausytis. Tiems, kurie neklauso, duok pieštukų ir popieriaus, tegul piešia. Tie, kurie nepiešia, tegul gestais parodo, apie ką skaitote, – supratote?
-Taip, – berniukas linksmai paėmė tikslias rekomendacijas ir dingo kitame kambaryje.
Prireikė nemažai laiko išvalyti virtuvę nuo želė likučių. Bet vaikai netrukdė, jie buvo užsiėmę, o vyresnieji viską spėjo padaryti. Virtuvės valymas sklandžiai perėjo į vakarienės ruošimą.
– “Vakarienė paruošta!” – pakvietė ji vaikus į virtuvę. Ji susodino juos ir pamaitino. Vyresniajam pavedė plauti indus, o tėvas valgė vakarienę.
Tuomet vyras suprato, kad ši moteris jo gyvenime atsirado ne be priežasties.
Moteris ėmė dažnai lankytis pas kaimyną su šeima, padėjo.
O beveik po metų į jos duris paskambino.
Ant slenksčio stovėjo vaikai su gėlių puokšte ir dideliu tortu.
– “Būk mano žmona”, – pasiūlė vyras, atidarydamas dėžutę su žiedu.
-ir būk mūsų mama! – choru sušuko vaikai.
Atrodė, kad moters akys tuoj prisipildys ašarų.
-Turiu sąlygą, – ji pakėlė pirštą į viršų, – tik jei sutiksite dar vieną brolį ar seserį.
-Mes sutinkame! – choru atsakė vaikai.
Atsirado tokių, kurie smerkė vyrą už tai, kad jis savo vaikų globą perleido šiai moteriai. Jie nesupranta, kaip moteris nusprendė turėti septintą vaiką. Jie mano, kad jie turėtų susitvarkyti patys, nes priėmė tokį sprendimą.
Tačiau ji yra laiminga, ir galbūt toks buvo jos likimas – būti iš karto septynių vaikų motina ir ištekėti už vyro, su kuriuo nori gyventi ir kurti šviesią bei laimingą ateitį.
O vaikai – vaikai greitai užaugs, ir bus lengviau, tiesa?
