Mano sūnui devyneri metai. Jis labai šviesus ir ramus berniukas. Neseniai mano sesuo iškėlė vestuves. Kvietimuose ji nurodė, kad šventės formatas – be arbatos. Nepritariau šiai idėjai, bet neprašoviau pro šalį – susitariau su drauge, kad prižiūrės jos sūnų, kol mes būsime išvykę į vestuves.
Tačiau naktį prieš vestuves draugė paskambino man ir pasakė, kad serga. Ji ėmė atsiprašinėti, bet ar tai buvo jos kaltė? Aš ją nuraminau ir sėdėjau virtuvėje svarstydama. Mano sūnus jau miegojo, o ryte – vestuvės. Ką daryti? Nusprendžiau pasiimti sūnų su savimi į vakarėlį. Ar mano sesuo atstotų savo pačios sūnėną?
Mano svainis buvo turtingas žmogus, todėl vestuvės turėjo būti didelės. Mano sesuo prieš vestuves buvo susijaudinusi – neįspėjau jos, kad jos sūnus bus su manimi, kad neatitrauktų dėmesio. Kai mano sesuo pamatė kūdikį, ji iškart pakeitė savo veidą. Ji tiesiogine to žodžio prasme supyko ir ėmė šaukti:
– Kodėl į vestuves atsivežei savo sūnų? Mes nekvietėme vaikų! Tavo sūnus yra vienintelis vaikas, tu viską sugadinai!
Man buvo taip gėda. O mano sūnus stovėjo ir klapsėjo akimis, nes net nesuprato, kas čia vyksta. Ir apskritai, kam kelti tokį triukšmą? Bet, kaip paaiškėjo, tai buvo tik pradžia.
– Leiskite jai pasiimti kūdikį. Tai jos problema, kur ji jį pasiims, – pasakė mano svainis.
Aš buvau priblokštas. Mano sesuo net nenorėjo girdėti, kodėl taip atsitiko. Apie mūsų gynimą nebuvo nė kalbos. Bandžiau ką nors paaiškinti, bet viskas buvo veltui.
Mano motina supyko, susipakavo sūnų ir išėjo namo. Mes su tėvu pasilikome vestuvėms, nors švęsti tikrai nebenorėjome. Nebuvo jokios šventinės nuotaikos. Palaukiau vestuvių ir išvykau namo.
Mano sesuo įsižeidė dėl manęs ir tikėjosi, kad atsiprašysiu. Nemanau, kad esu kaltas. Dėl tokio elgesio mano sesuo neatrodo gerai. Be to, ji netrukus taps mama. Ar turėčiau prašyti sesers atleidimo? Ką darytumėte, jei būtumėte mano vietoje?
