Turiu labai artimą draugę, jos vardas Helena. Dar visai neseniai maniau, kad Helenai puikiai sekasi gyvenime ir kad ji yra laimingiausias žmogus savo santuokoje.
Helena ištekėjo už savo vyro, kai jai buvo 19 metų. Tuo metu jam buvo 28 metai ir jis labai mylėjo Heleną. Jis dėl jos darė viską. Jis nupirko jai butą, vedėsi ją atostogauti, pirko jai geriausius drabužius. Kai gimė jų sūnus, jis buvo be galo laimingas. Jis rūpinosi kūdikiu, gamino jai maistą, viskuo padėjo žmonai. Mes su draugais žiūrėjome į Heleną ir atvirai jai pavydėjome. Tokių vyrų būna vienas iš milijardo. Jai pasisekė.
Tačiau neseniai Helena atėjo verkdama. Aš, žinoma, atkimšau dėl jos butelį vyno. Alkoholis visada padeda daug ką išsiaiškinti. Taigi mano draugė ėmė pasakoti.
Ji ir jos vyras buvo susituokę 20 metų. Pirmuosius septynerius metus viskas buvo tobula. O paskui kažkuriuo metu ji pagalvojo, kad ir teismui reikėjo labiau pasistengti. Jam ne taip patinka. Ji atleido jį nuo namų ruošos darbų, pati ėjo į parduotuvę, pradėjo uždirbti daugiau nei jis. Ir po kurio laiko iš jos buvusio vyro neliko nieko. Jis grįždavo iš darbo, pasidėdavo kojas ant stalo ir šaukdavo per visą butą: “Žmona, atnešk man ką nors valgyti. Jis daugiau niekuo nepadeda, nesistengia, nedovanoja, tik išnaudoja.
Pasirodo, draugė savo meile ir dėkingumu iš vyro padarė monstrą.
