“Būdamas keturiasdešimties gyvenu su šeima Romoje, o tėvai – Rusijoje. Ir tėvas, ir motina pradėjo sirgti su amžiumi susijusiomis ligomis, todėl jie pradėjo prašyti, kad juos priglausčiau. Puikiai suprantu, kad jų persikėlimas turėtų didelės įtakos mūsų gyvenimo lygiui. Bet jei jie man nieko nedavė, kodėl aš turėčiau?
Nepasakosiu jums, kiek tūkstančio ir vienos kovos turėjau išgyventi, kad pasiekčiau savo sunkiai iškovotą laimę. Su sutuoktiniu gyvenu jau daugiau nei septynerius metus. Dirbu tik pusę dienos ir turiu mokėti už mokyklą, skyrius, mūsų vaiko užsiėmimus, pirkti drabužius sau ir sūnui, visomis kitomis išlaidomis rūpinosi sutuoktinis. Kai pirmą kartą atvykau į Romą, pasiūliau tėvams taip pat čia persikelti, bet jie atsisakė, aiškindami tuo, kad nenori gyventi svetimoje šalyje, bet su didžiausiu malonumu norėtų čia ilsėtis prie jūros. Tada pasakiau jiems, kad atostogos čia per brangios, ir mūsų pokalbis nutrūko.
Dabar mano tėvus galima vadinti senais žmonėmis. Mama nuolat skundžiasi, kad jiems su tėvu nėra kam duoti net stiklinės vandens, todėl jie nori persikelti gyventi pas mane. Jie žemindavo mano sutuoktinį kiekvieną kartą, kai atvykdavo pas mus į svečius. Rytoj jie bent jau gali persikelti čia gyventi, nes dar anksčiau padariau jiems susitikimą su anūku. Kartą čia netgi gydžiau savo tėtį.
Jei tėvai vis dėlto nuspręs persikelti, turėsiu jiems išnuomoti būstą ir visas mano atlyginimas atiteks jų sąskaitoms apmokėti, o mes su sūnumi turėsime visko atsisakyti. Mano tėvai neturi jokių santaupų, o jų butas nieko nekainuoja.
Vienas iš mano draugų rusų pataria man gailėtis savęs, sutuoktinio ir sūnaus. Jei jie man nieko nedavė, kodėl aš turėčiau? Mano draugė sako, kad jei dėl savo tėvų nusprendžiau taupyti pinigus vaikui, tai esu beprotė, ir vadina mano tėvus labai įžūliais. Ji pataria man pasakyti jiems, kad aš negaliu sutvarkyti dokumentų ir todėl jų žingsnis neįmanomas. Mano siela plyšta, nes man labai gaila ne tik tėvų, bet ir savęs bei sūnaus, kuris dėl senelių gali nieko negauti. Neįsivaizduoju, kokią išeitį iš šios situacijos galėčiau rasti?”
Iš tikrųjų šio laiško autorė ieško paramos, kad galėtų atsikratyti atsakomybės už savo senyvus tėvus. Ji nori, kad skaitytojai palaikytų ir pritartų jos gėdingam poelgiui, tikriausiai todėl, kad jai būtų lengviau ryžtis šiai niekšybei. Manau, kad šios moters poelgis – tai tikrų tikriausia išdavystė, o padorią išeitį iš bet kokios situacijos galima rasti.
Šiais laikais daugelis žmonių tvirtai įsitikinę, kad tėvai jiems kažką skolingi, nors patys nemano, kad yra skolingi savo tėvams ir motinoms. Galbūt kažko nesuprantu, bet nesuprantu, kaip galima taip piktai pasielgti su pačiais artimiausiais ir brangiausiais žmonėmis?
Kaip ši moteris gali gyventi Romoje ir džiaugtis gyvenimu, žinodama, kad jos dievo užmiršti pagyvenę tėvai gyvena kažkur varge?
