Nemėgstu prisiminti šio epizodo, per daug skausmo, susijusio su šiuo gyvenimo etapu.
Niekas nežadėjo bėdų. Ėjome į prekybos centrą. Paskui užsukome į kavinę pavalgyti. Mano sūnui tuo metu buvo devyni mėnesiai. Nupirkau jam varškės ir pradėjau maitinti. Dėl kažkokių priežasčių jis atsisakė valgyti, todėl teko pabaigti. Žodžiu, iškart pasijutau blogai – susipakavome daiktus ir grįžome namo.
Vyras man suleido tablečių, bet niekas nepadėjo. Man darėsi vis blogiau ir blogiau, todėl teko kviesti greitąją pagalbą. Gydytojai įtarė, kad man apendicitas, ir primygtinai reikalavo hospitalizuoti. Labai bijojau važiuoti viena, bet vyras turėjo likti su sūnumi.
Nerimavau, ar jis sugebės susitvarkyti, nes kūdikis vis dar buvo maitinamas krūtimi. Jis taip pat neturėjo mišinio. Paskambinau tėčiui ir paprašiau, kad jis atneštų mišinio. Jis man pasakė, kad naktį niekur nevažiuos. Blogiausia, kad tėvai net nepaklausė, kodėl esu ligoninėje ir kaip jaučiuosi. Štai kokį palaikymą turiu.
Apskritai po ultragarso ir tyrimų gydytojai nuvedė mane į operacinę. Iš jų sužinojau, kad ligoninės lovoje gulėsiu mažiausiai savaitę. Mano vyras nuolat skambindavo ir skųsdavosi, kad mano sūnus kaprizingas. Tai buvo pirmas kartas, kai jis liko vienas su mano sūnumi, ir niekas iš artimųjų nenorėjo jam padėti.
Nė vienas iš jų neatvyko aplankyti nei mūsų namuose, nei manęs ligoninėje. Po trijų dienų atvyko mano uošvė. Ji prižiūrėjo mano sūnų ir rūpinosi namais. Kartą ji net atvyko aplankyti manęs į ligoninę. Bet ne patikrinti, kaip aš gyvenu, o priekaištauti, kad apleidau šeimą.
Kaip ligonis, kuriam neseniai buvo atlikta operacija, gali sakyti tokius dalykus? Ji neleido man paskambinti vyrui, sakė, kad trikdau jų ramybę. O aš tiesiog norėjau išgirsti savo balsą, nes man taip pat reikėjo paramos. Anksčiau visada buvome kartu, todėl man buvo sunku išsiskirti.
Padėkojau savo uošvei, kad atskubėjo man į pagalbą. Padariau tam tikras išvadas apie savo tėvus – matyt, buvau našlaitė. Žinoma, gaila, kad taip nutiko, bet juk tėvų nepasirinksi. Kai kuriuos žmones sieja stiprus ryšys, o kai kuriuos, kaip ir mane, – tik vienas. Džiaugiuosi, kad dabar esu su savo vyru ir sūnumi, jie niekada manęs nepaliks.
