Kartą tapau mūsų parduotuvės savininko ir lieso paauglio pokalbio liudininku. Berniukas vilkėjo dėvėtus, bet tvarkingus drabužius. Jis stovėjo ir žiūrėjo į aviečių uogienės stiklainį, kai prie jo priėjo savininkas:
– Ei, Stivai, kaip sekasi?
– Ačiū, pone, neblogai…
– Kaip mama, ar jau išėjo į darbą?
– Ne, ji vis dar guli namie, kol kas blogai jaučiasi…
– Norėjai nusipirkti uogienės?
– Tik žiūriu, mama labai mėgsta aviečių uogienę, bet dabar neturime pinigų jai nusipirkti.
– Tada parduok man savo apyrankę, ar pati ją pynėte?
Ant berniuko riešo buvo naminė apyrankė, išausta iš įvairiaspalvių telefono laidų.
– Taip, pone, bet ji jums bus per maža.
– Aš ją nupirksiu savo sūnėnui. Kaip tai skamba?
– Nemanau, kad už tą apyrankę gausiu reikiamą sumą…
– Lygiai tiek, kiek vertas tas stiklainis uogienės, ilgai užtrukai, kol sukūrei tokius įmantrius raštus!
– Taip, sėdėjau prie jo tris naktis…
– Taigi susitarta! Apyrankė – mano, uogienė – tavo, tiksliau, tavo ir mano mamos!
– Ačiū, esate labai maloni.
Laimingas paauglys šypsodamasis griebė stiklainį uogienės, nusiėmė nuo rankos apyrankę ir atidavė ją parduotuvės savininkui.
– Geros dienos, pone!
– Iki pasimatymo, Stivai!
Parduotuvės savininko žmona sėdėjo prie kasos ir šypsodamasi klausėsi šio dialogo. Pastebėjusi mano nustebusį žvilgsnį, ji paaiškino:
– Į parduotuvę užsuka dar keli paaugliai, kurių šeimos yra neturtingos, kad galėtų nusipirkti gerų maisto produktų, bet Džo stengiasi jiems padėti, pirkdamas iš berniukų viską, ką tik gali. Kartą jis net paprašė manęs parduoti jam prakartėlę, o mainais atsilygino geros dešros lazdele…
Išėjau iš parduotuvės apstulbintas Džo gerumo. Niekada neįsivaizdavau, kad jis, kuris visada viską sverdavo tiksliai iki gramo ir nuimdavo nuo svarstyklių, jei ranka parodydavo šiek tiek daugiau, galėtų taip padėti vargšėms šeimoms!
Džo buvo gerai žinomas mūsų kaimynystėje, jo parduotuvė buvo populiari, o apsipirkinėdami Džo ir jo žmona visada klausdavo nuolatinių klientų, kaip jiems sekasi, visada būdavo geros nuotaikos ir stengdavosi kuo greičiau aptarnauti pirkėjus.
Netruko prabėgti dvylika metų. Džo paseno ir atsisveikino su šiuo pasauliu… Laidotuvėse buvo daug žmonių. Tarp jų išsiskyrė trys leitenantai. Jie stovėjo nuošaliai, bet paskui priėjo prie mirusiojo žmonos, paeiliui pabučiavo jai ranką ir pasakė užuojautos žodžius.
Tai buvo tie patys berniukai, kuriuos gerasis Džo palaikė. Atsisveikindamas su mirusiuoju, karste pamačiau kelis vaikiškus daiktus, tarp jų ir tą pačią apyrankę, iš kurios sužinojau apie tikrą parduotuvės savininko taktišką gerumą. Jis suprato, kad berniukai užaugs vyrais, todėl ne tik davė jiems maisto produktų, bet ir sukūrė prekybos mainų iliuziją…
